Vilniaus įdomybės surinktos rašytojo, knygos, tiksliau nuotykinio gido po Vilniaus istoriją „Mano Vilnius mano” autoriaus Justino Žilinsko.

1. Italo sovietico Vilnių užgriozdino!

Turbūt žinote, kad Vilniuje kaip reikiant prasisuko italų architektai. Tiesa, sukosi jie daugiausia Renesanso metu. Bet – kas įdomiausia – net ir sovietmečio metu du pastatus projektavo italų kilmės architektas. Tiesa – italas toks buvo netikras, išmokslintas Sovietų Sąjungoje ir t.t. Bet vardas – labai itališkas. Giovani Ripa Angioletto (Džovanis Ripas Andžioleta). Jo rankai priklauso dabartinis “Pramogų bankas” (Jakšto g. ir Pamėnkalnio gatvių sankirta) ir “Mokslininkų namai” (A. Goštauto ir J.T. Vaižganto gatvių kampas). Ironiška, bet šiuo metu sovietiniuose mokslininkų namuose – dešiniųjų politikų “namai”: LR Liberalų Sąjūdžio, Demokratinės politikos instituto ir kt.

2. Ar jūs norite į smuklę?

Ne, ne Ritos (jos nebėra), ne, ne Marceliukės (nes ten klėtis), ir ne, ne į Žemaičių (nes ten restoranas), o į tikrą smuklę, kuri jau kelis šimtus metų palydi keliautojus iš Vilniaus? Na, gerai, sako, kad reiktų vadinti karčiama.

Tokiu atveju jums reikia keliauti į Antakalnio g. 12, kavinę “Trys pušelės”. Tai – istorinė Antakalnio dvaro sodybos dalis. Ypač ši smuklė garsi buvo XVIII – XIX a., tada ji vadinosi “Tivoli”. Tiesa, iš ankstesnės karčiamos čia liko tik sienos. Laikas – negailestingas. Bet vis tiek – skanaus!

3. Kur žiebėsi žvaigždės?

Jeigu pranersite pro apleisto “Lietuvos” kino teatro pastatą koridoriumi tarp dviejų jo dalių, palypėsite aptriušusiais laipteliais (atsargiai!), aptiksite keistą pastatą su kupolu. Kupolas taisyklingas, žvynuotas nelyg dinozauras, būtų panašus į bažnyčios, tačiau ant jo nėra jokių religinių ženklų.

Ženklų ir neturi būti – čia buvo pirmasis Vilniaus planetariumas, o tas kupolas – tai dangaus skliauto imitacija, ant kurio projektuodavo žvaigždes ir apie jas pasakodavo nenutrūkstamiems mokinukų srautams. 90-ųjų pradžioje planetariumas persikėlė į naujas patalpas prie Šv. Rapolo bažnyčios ansamblio. Senosiose patalpose įsikūrė Qpolo baras. Įdomu, ar jie kartais įjungia žvaižgdes?

4. Kai einate Gedimino prospektu, jums nekyla klausimas – kodėl gi priešais “Kristianą” yra tarsi nedidelė aikštė: senųjų pastatų linija išyra? Kas čia buvo?

Vienas iš svarbiausių jausminių akcentų, kuriuo Lenkija teisino kiaulišką Vilniaus užgrobimą 1920-aisiais, buvo “Mickievicziaus miestas”. Tad tarpukaris Vilniuje pasižymėjo ne vienu bandymu pastatyti paminklą čia gyvenimo kelią įprasminusiam poetui – pranašui. Bet planai, tarsi užkeikti, nesisekė – ką jau kalbėti apie gamtos pokštą, kai Neries potvynis su ledais nunešė ir milžinišką poeto skulptūros maketą, stovėjusį kitame krante, prie dabartinių Sporto rūmų?

Vis dėlto, bandymai tęsėsi. Ir toji nedidelė aikštė turėjo tapti Mickevičiaus aikštės dalimi. Šioje nuotraukoje – dar vienas paminklo maketas (medinis!), iškilęs šioje aikštėje miestiečių peržiūrai (1938 m.), kadangi poetas buvo vadinamas pranašu, tai matyti ir iš poeto pozos. Bet dar turėjo prabėgti pusė amžiaus, kad poeto skulptūra galutiniai ramiai įsitaisytų prie Šv. Onos. Ir – ironiška – visgi nukalta lietuvių skulptoriaus (Gedimino Jokūbonio) rankos bei pakvietusi Lietuvą pasiryžti žygiui į laisvę 1987 m. rugpjūčio 23 d.

A. Mickevičiaus paminklo maketas A. Mickevičiaus g. (šiandien Gedimino pr.). Autorius Henryk Kuna.
A. Mickevičiaus paminklo maketas A. Mickevičiaus g. (šiandien Gedimino pr.). Autorius Henryk Kuna.

5. Numerio 112 ir mobilių telefonų laikais daug kas pamiršta, kad dar ne taip seniai miestas nuo gaisrų, kadaise dariusių klaikią žalą, buvo saugomas kitaip. Ugniagesių stotys turėjo bokštus ir juose budėdavo stebėtojai, o pamatę ugnį – siųsdavo ugniagesius. Beje, carinės Rusijos laikais už tarnybą ugniagesiu gaudavai kartą per metus batų porą, kepurę ir gelumbės apsiaustą – neblogai, ar ne?

Viena iš tokių ugniagesių stočių tebestovi (ir dar neseniai buvo naudojama pagal paskirtį) prie Petro ir Povilo bažnyčios žiedo, Tado Kosciuškos g. 34. Ikitelefoniniais laikais iš bokštelio, dabar kiek užgožto medžiais, buvo žvalgomasi – ar kur nekyla pikta lemiantis dūmas?

Tad mestelkit akį, kai keliausit pro šalį. Ir, pamatę gatve lekiančią “gaisrinę” nepatingėkite palinkėti: “skubėk ir spėk!”

6. Kas sieja Žvėryną ir Rygą? Tiltai! Kokie? Ogi tokie – tarsi iš sovietmečio anekdotų! Kai po Rygos tilto per Dauguvą (Vanšu tilts) statybų liko nemažai metalinio troso, Rygos tiltų statybos tresto valdytojas pasiūlė juos padovanoti Vilniaus sovietmečio merui (oficialiai vadinosi jis “Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas”). Tie trosai buvo panaudoti kabančio Žvėryno tilto statybai. Dalyvavę didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose dar turėtų prisiminti, kaip po pirmojo iš jų tiltas įsisiūbavo nuo neregėtos žmonių gausos, ir netrukus “žaliaraiščiai” (Sąjūdžio tvarkdariai) ėmėsi reguliuoti žmonių srautus. Nes jausmelis eiti tokiu siūbuojančiu tiltu – oho, koks neįprastas!

7. Vilniaus universitetas Sovietinės okupacijos pike, sulaukęs 400 jubiliejaus, vadinosi taip: “Vilniaus darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas”.

Vincas Kapsukas buvo toks lietuviškas Leninas – t.y. XX a. pirmos pusės komunistų vadas, norėjęs Lietuvą matyti SSRS dar jos kūrimosi metu. Jo stovyla riogsojo priešais Rotušę.

Bet su Kapsuko stabais buvo ir kitas pokštas: tais pačiais VU 400 metinių šventimo metais, prie naujųjų VU korpusų Saulėtekyje, tiesiai priešais teisės fakultetą, sugalvota pastatyti abu parazitus: Leniną ir Kapsuką, besišnekučiuojančius. Tačiau Kapsukas ir Leninas Vilniuje nebuvo susitikę, juolab – Saulėtekyje, todėl skulptūra vadinosi “Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine” (ką jie veikė Poronine – nežinau, turbūt šviesią ateitį planavo). Ir dar jie buvo skirtingo ūgio, bet prie VU stovėjo vienodi – juk negalėjo skulptorius K. Bogdanas parodyti “tautų proletariato vado” žemesnio už vietinį pakaliką! Tiesa, pati skulptūrinė kompozicija buvo pakankamai nepompastiška – nelabai aukštas pjedestalas ant granito plokščių aikštelės – vieta tiko ir žaisti, ir studentams prisėsti, o birželio viduryje aplink sunokdavo žemuogės. Atkūrus Lietuvą, abu veikėjai iškeliavo į Grūtą (ten dabar ir stovi), o prie Teisės fakulteto liko tik keistas keturkampas kauburas. Žemuogės, tikiuosi, irgi dar auga.

Paminklo Leninui ir Kapsukui atidengimas Saulėtekyje 1979 m. rugsėjo 20 d. Skulpt. K. Bodanas. V. Naujiko nuotr.
Paminklo Leninui ir Kapsukui atidengimas Saulėtekyje 1979 m. rugsėjo 20 d. Skulpt. K. Bodanas. V. Naujiko nuotr.

8. Kiekvienas, kuris rašo apie Vilnių, mini jo siluetą, jo horizonto liniją, kurią formuoja bažnyčių bokštai ir viršūnės. Vilnius – katalikiškų bažnyčių miestas, su tuo niekas negalėtų ginčytis. Bet toks Vilniaus vaizdas labai nepatiko caro administracijai – Šiaurės Vakarų kraštas privalėjo atrodyti pravoslaviškai! Cerkvės turėjo dominuoti. Bet kad ir kiek statyta cerkvių, dauguma iš jų neturėjo jėgos perimti miesto vaizdo – ar architektai buvo netikę, ar velniamiesčio dvasia trukdydavo, bet net ir Šv. Dvasios vienuolynas, po “pataisymo”, kad atrodytų kuo pravoslaviškesnis (pagal Maskolijos supratimą), vis tiek atrodė ne taip, kaip reikėtų. Ir tada nuspręsta cerkve paversti Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero bažnyčią. Ikonostasą jam tapė pats Dobužinskis, ikonostasas netgi laimėjo tarptautinį apdovanojimą. Bažnyčios bokštai apmauti svogūnais, kunigaikštiška kepurė dingo be pėdsako…

Štai jis – Šiaurės Vakarų kraštas, jauki neaprėpiamos imperijos provincija, jos “vakarai”, jos amžinai rusiškos žemės. Per kiek laiko panaši lemtis būtų ištikusi kitas bažnyčias – nežinia. Bet Šv. Kazimieras savo kepurę atgavo tik Antrojo pasaulinio karo metu, kad netrukus pavirstų “Ateizmo muziejumi”.

9. Baltieji Vilniaus stulpai. Riboženklis, bylojęs apie miesto plėtrą, simboliniai Vilniaus vartai, kai nebeliko miesto sienos. Stovėjo keliose vietose: žinomiausia – šalia dab. Konarskio gėlių turgelio (ten iki šiol išlikusi sargybinė – muitinė), mažiau žinomi – važiuojant Liepkalnio gatve (irgi matyti sargybinė), taip pat ir iš Antakalnio pusės. Aukšti, keturkampi stačiakampiai – gretasieniai, kurių viršūnėje buvo Vytis, o “Šiaurės Vakarų krašto” laikais – dvigalvė višta, t.y. “erelis”.

Tad žinomiausi – Pohuliankoje, šiek tiek už Šv. Hiacinto koplytėlės. Netoliese – Simono Konarskio sušaudymo vieta, todėl dabar ten ir Konarskio stotelė, ir Konarskio turgus ir bendrai ta teritorija dabar vadinama “Konarskio”. Seniau Vilniuje gyvenantys žmonės iki šiol tą vietą tebevadina “prie stulpų”, nors pačių stulpų jau keliasdešimt metų nėra. Buvo pasigirdę iniciatyvų stulpus atstatyti, jeigu ne abu (kas neįmanoma dėl dabartinės gatvės), tai bent vieną. Būtų tikrai gražu.

10. Sunku nepastebėti, kaip vis ryškėja Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštai, stūksantys už Lukiškių aikštės, netoli Neries. Kaip kartais juokaujama, Vilnius nuo Kauno atsilikdavo bent keliais punktais: 1) Vilniuje nebuvo funikulieriaus (bet atsirado, kelia į Gedimino kalną); 2) Vilniuje nėra zoologijos sodo (nedarysime toli nunešančių politinių remarkų, kur jis galėtų būti); 3) Vilniuje nėra kariljono. Kokio Jono, galbūt paklausite? Ogi tokio, kuriuo nuo senų laikų garsėja Kaunas – varpų muzikos instrumento. Bet jau nebeilgai – dar 2013 metais pasirodė žinios, kad Vilniaus kariljonas kaip tik ir montuojamas į Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštus. Vadinasi, netrukus, atėję į Lukiškių aikštę, galėsime mėgautis varpų muzika. Kad tik greičiau, gal net šią vasarą?

11. Turbūt nedidelė paslaptis, kad Vilnius – vandeninga vietovė. Srauniausia upė – be abejo, Vilnia, sakoma, būtent ji formuoja miesto landšaftą, ir netgi griauna ištisus kalnus (kaip nutiko su Bekešo kalnu ir ant jo esančiu Kasparo Bekešo kapu). Tačiau dabartinė Vilnios vaga yra dirbtinė – senoji Vilnia tekėjo kita dabartinės Katedros aikštės puse ir į Nerį įtekėjo ties Mindaugo tiltu (beje, ta vieta iki šiol likusi vandeninga – pastebėkite, kaip prie Vrublevskių bibliotekos nuolatos iškilojamas akmeninis grindinys. Gruntas ten labai paslankus).

Be to, Vilnios vaga ėjo ir dabartiniu Bernardinų sodu ir dabartine Barboros Radvilaitės gatve. Tad tokia Vilnios vaga, kaip ją turime dabar – tik XIX a. darinys. Vilniuje būtų ir daugiau upelių – pirmiausia, Vingrių (Kačergos) upelis, tekantis nuo Vingrių šaltinių. Labai vandeningas buvo Antakalnis, upeliais ten ėjo netgi dominijų ribos. Po dabartine Kareivių gatve (Žirmūnuose) irgi pakištas upelis. Ir vadinamasis “bizonų takas”, vedęs iš Saulėtekio VU pastatų į Antakalnio troleibusu, turėjo savo upelį. O dar yra Baltupių upelis, vadinamas Kalvarijų Cedronu, upelis Žvėryno šlaituose… Kartais labai gaila, kad miesto centre upeliai neišlikę, sukišti į vamzdžius ir kanalizacijų kolektorius – įsivaizduojate, kaip būtų smagu – Vilnius dar ir su kanalais! Beje, sakoma, kad būtent Vingrių upelis griauna Prezidentūros tvorą, nes teka po ja – su gamta nepasiginčysi!

P. Smuglevičiaus piešinyje - tiltas per Vingrę(Kačergą) prie Vilniaus vartų. XVIII a. pabaiga.
P. Smuglevičiaus piešinyje – tiltas per Vingrę(Kačergą) prie Vilniaus vartų. XVIII a. pabaiga.

12. Tik moterims. Ne, tai nebus žinutė apie tai, kaip Vilniuje puošdavosi moterys. Tiesiog šios durys buvo skirtos tik moterims – per jas į Bernardinų bažnyčios balkoną ateidavo klarisių ordino vienuolės klausytis mišių. Vyrai gi melsdavosi apačioje.

Šaltinis: Mano Vilnius mano

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

29 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist