Gedimino prospektas – pagrindinė Vilniaus miesto gatvė prasidedanti už Žvėryno tilto ir baigiasi Šventaragio g.
Gatvė suformuota 1836 m. kaip Šv. Georgijaus (Šv. Jurgio) prospektas. Kai Vilnius buvo Lenkijos okupuotas (1920–1939 m.), ši gatvė buvo vadinama Adomo Mickevičiaus gatve (ulica Mickiewicza). 1939 m. buvo vadinama Gedimino gatve.
Gedimino pr. 20/Jogailos g. 1 kadaise buvo „Jurgio“ („Георгия“, „Жорж„) viešbutis. Architektas Tadeušas Rostvorovskis 1893-95 metais savo sklype suprojektavo ir pastatė viešbutį.
Virš jo buvo iškleta Šv. Jurgio skulptūrą. Viename šaltinyje minima, kad dėl šios skulptūros architektas turėjo nemalonumų, nes „valdininkai joje įžiūrėjo panašumų į Šv. Georgijų – Maskvos miesto simbolį“ 🙂 Viešbutyje buvo įrengtos 35 gyvenamosios patalpos.
Pardavęs pastatytą viešbutį dvarininkui Ignatijui Zavistovskiui, architektas pasiliko sau reprezentacinius apartamentus.
Gedimino pr. 22-24 keletą metų veikė Didysis teatras. Izaoko Smaženevičiaus name, statytame 1899-1900 m. („Paminklų sąvade“ nurodomas statybų laikotarpis – 1899-1903 m., bet tai greičiausiai klaida) pagal rusų kilmės architekto Konstantino Korojedovo projektą. Darbus vykdė technikas statybininkas Antanas Filipovičius-Dubovikas. Tuo metu tai buvo bene didžiausias Vilniaus miesto pastatas.
Dviejų dalių pastatą jungia žemesnė dalis, turinti galeriją. Jungiamojoje dalyje yra įvažiavimas į vidinį kiemą. Fasado dalys abipus pagrindinio įvažiavimo nelygios: rytinė ilgesnė, simetriška. Abiejų dalių kompozicijai panaudoti vienodi architektūriniai elementai; rustuotos mentės jas vertikaliai skaido į kelias dalis, užbaigtas dekoratyviniais frontonais. Dalių vidurinės ir kraštinės ašis paryškina pusapskričiai balkonai. Durų į vidurinius balkonus šonuose yra grifonų bareljefai. Gatvės fasadas gausiai dekoruotas orderinėmis formomis, ant stogo iškeltas vadinamas prancūziškas kupolas.
Šiame pastate patalpas nuomojosi įvairūs klubai, parduotuvės, išdėstyti aplink tris uždarus kiemus. 1902 m. pradžioje 35 kambarių viešbutį „Bristol“ buvo atidaręs Sankt Peterburgo universiteto studentas Kalmanas Radinas. Puošnią Didžiojo teatro salę, buvusią rytinėje pastato dalyje, 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau buvo įrengta kita salė – virš centrinės įvažiavimo arkos, kuria 1909-1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus. Tuomet namas priklausė Aristarchui ir Arsenijui Pimonovams. Iš pradžių ši salė, perdengta stiklo blokelių skliautu, buvo naudojama kaip žiemos sodas. Įėjimą į teatrą akcentavo platus prieangis-balkonas, paremtas metalinėmis kolonėlėmis.
Šaltinis: VU GIDAS
