Bernardinų sodo teritorijoje nuo senų laikų augo miškai, pagonybės laikais laikyti šventais. Kada 1469 m. Kazimieras Jogailaitis pasikvietė brolius bernardinus į Vilnių, jiems buvo suteiktas žemės sklypas įsikūrimui į pietryčius nuo Pilies kalno, priešais Trijų Kryžių ir Bekešo kalnus, Vilnios kilpoje, netoli Karališkojo malūno (stovėjusio dabartinių teniso kortų vietoje, statyto U. Hozijaus, kaip ir Žaliasis tiltas), į pietus nuo Sereikiškių. Dažnai karališkieji asmenys ir miesto gyventojai užrašydavo maldos namams žemės sklypus.
Laikui bėgant, bernardinai gavo žemės sklypą maldos namams bei daržui įsteigti. 16 a. pradžioje bernardinai šioje vietoje pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, pelkėtą vietovę pavertė sukultūrintu sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais, užveisė bityną, laikė midaus daryklą.
Buvusio Bernardinų sodo teritorija sudarė didžiąją dalį dabartinio Sereikiškių parko. Senoji Vilnelės vaga tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartinės Barboros Radvilaitės gatve, taip dalindama parką pusiau. Tik 19 a. antroje pusėje vaga buvo užpilta ir teritorija pasikeitė.
Vienuolyno sodai tradiciškai buvo uždari. Taip ir Bernardinų sodą juosė mūrinė tvora. Dalis sodo buvo ūkinė, kita – rekreacinė (Pranciškonų (Trijų Kryžių) kalno papėdėje buvo įrengta maudykla).
Situacija pasikeitė 1864 m., kada generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o visas turtas buvo perduotas valstybės iždui – vienuolyne įsikūrė Jekaterinos vardo kareivinės, o sodas buvo paskirtas generalgubernatoriaus vasaros rezidencijai (vėliau ši teritorija tapo pirmuoju Vilniuje viešuoju sodu).
1869 – 70 m. per dalį sodo bei buvusių senųjų bernardinų kapinių teritoriją buvo nutiesta dabartinė Maironio gatvė.
1870 – 72 m., generalgubernatoriui pavedus, architektas N. Čiaginas sudarė trijų miesto sodų – Botanikos (nežymioje dabartinio Sereikiškių parko dalyje), Bernardinų ir Gedimino kalno papėdėje esančio Katedros (dar vadinto Veršynu) – sujungimo projektą. Vilniaus miesto gyventojai sodą dažnai vadindavo Bernardinų. Teritoriškai šis pavadinimas nėra tikslus, nes tik dalis Bernardinų sodo pateko į parką. Retkarčiais sutinkami ir kiti pavadinimai – Miesto sodas, Botanikos sodas.
1887 – 88 m. dailininkas A. Straussas parengė kitą Bernardinų sodo sutvarkymo projektą, pagal kurį sode buvo pastatyta medinių pavėsinių ir panašaus dekoro pastatų. Visi jie buvo nuomojami. I. Šumanas sode įkūrė prabangų restoraną, kuriame buvo koncertinė ir pietų salės, bei „bufetas“.
Vienas iš „bufeto“ nuomininkų – V. Freinbergas, norėdamas pritraukti lankytojų, ketvirtadieniais ir sekmadieniais samdydavo karinį orkestrą groti po atviru dangumi.
1901 – 02 m. čia vykusioje žemės ūkio ir smulkiosios pramonės parodoje pagrindinės alėjos ašyje buvo pastatytas architekto K. Korojedovo sukurtas medinis amatų paviljonas, kuris 1907 m. buvo pritaikytas vasaros teatrui (nugriautas 1939 m.).
Vėliau Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkų šis teatras buvo pripažintas kaip vienas iš geriausių moderno stiliaus statinių Vilniuje.
Kaip žinia, po II Pasaulinio karo sodas buvo pavadintas Jaunimo.
Šaltinis: http://www.gidas.mb.vu.lt