XIX a. pradžioje įkurtose Antakalnio kapinėse galima rasti išskirtinę ir ypatingą vietą – Menininkų kalnelį, kuriame tvyro ramybė, o dėmesį patraukia meno kūrinius primenantys kapai. Čia ilsisi žymūs ir mylėti šalies menininkai ir kultūros atstovai, kurių amžino poilsio vietą iki šiol lanko ne tik artimieji, bet ir ištikimi gerbėjai.
Išsiskiria įspūdingais kapais
Antakalnio kapinėse esantis Menininkų kalnelis žymus tuo, kad šioje teritorijoje gausu Lietuvai nusipelniusių kultūros atstovų kapų. Kalnelio istorija prasidėjo 1964 m., kai šioje kapinių dalyje buvo palaidotas skulptorius Juozas Mikėnas.
Metams bėgant teritorija plėtėsi ir dabar Menininkų kalnelis – bene garsiausia, dažnai lankoma ir daugumai žinoma vieta, kurioje palaidoti rašytojai, aktoriai, muzikai, dailininkai. Apsilankius šioje Antakalnio kapinių dalyje galima išvysti rašytojų Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Jono Avyžiaus kapus.
Taip pat čia ilsisi visų mylėti muzikos kūrėjai – Vytautas Kernagis, Virgilijus Noreika, Janina Miščiukaitė, Saulius Sondeckis, Janina Miščiukaitė. Lankomi ir visoje Lietuvoje žinomų aktorių bei režisierių – Vytauto Šapranausko, Donato Banionio, Arūno Žebriūno ir kt. – kapai.
Menininkų kalnelis ypatingas ir tuo, kad čia esantys kapai – išskirtiniai ir traukiantys akį it meno kūriniai. Tarp įspūdingų kūrinių autorių – skulptoriai Stanislovas Kuzma, Algirdas Kuzma, Gintautas Jonkus.
Pastebi lietuvių norą lenktyniauti kapinėse
LRT.lt kalbinta laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė sako, kad nors laidojimo tradicijos po truputį kinta ir naujovės neaplenkia kapaviečių, sunku įsivaizduoti, kad tradicinės kapinės kada nors išnyks. Nebent po kelių šimtmečių – pokyčiai vyksta nuolatos, tačiau labai palengva.
Pasak J. Sprainaitienės, dabar kapinėse galima pamatyti paties įvairiausio stiliaus apraiškų. „Mes visi skirtingi, skirtingai matome dalykus, tai atsispindi ir kapinėse. Tai normalu, tik gaila, kad kartais kapinėse jaučiamas šioks toks lenktyniavimas, noras pastatyti kuo didesnį paminklą“, – tvirtina pašnekovė.
Visgi kapinių priežiūros taisyklėse nurodyta, kokio dydžio paminklai gali būti statomi. J. Sprainaitienė pateikia pagrindinius skaičius: „Paminklai iš natūralaus arba dirbtinio akmens gali būti iki 1,2 m aukščio ir 1,5 m pločio. Stulpas, kryžius, koplytstulpis gali siekti iki 2 metrų aukščio. Kartais tokie nurodymai riboja kai kurių piliečių norus. Kaip galima pastebėti, kapinėse vyrauja paminklai iš judo akmens, kartais kapai dengiami trinkelėmis, granito plokštėmis.“
Anot J. Sprainaitienės, sunku kalbėti apie modernias kapines ir tai, kaip jos atrodys po kurio laiko. Be to, kiekvienas žmogus tai gali įsivaizduoti vis kitaip. „Pavyzdžiui, man modernios kapinės yra tokios, kur matome tiesiog lygią, šienaujamą pievelę, vienodus paminklus ir vos keliomis pasodintomis gėlėmis ar degančiomis žvakutėmis“, – teigia laidojimų namų direktorė.
Kapinės – vieta pagalvoti apie amžinybę
J. Sprainaitienė, kalbėdama apie lietuviškas kapines ir tautiečių įpročius jomis rūpinantis, aiškina, kad tai – paprotys, kuris lietuviams labai svarbus: „Papročiai įprasmina esminius žmonijos pažinimo ir patirties dalykus, todėl jie perduodami iš kartos į kartą. Laidojimo papročiai ir tradicijos įvairių kultūrų ir religijų bendruomenėse skiriasi, kartais net labai. Tačiau kalbant apie mus, lietuvius, mums visuomet buvo, yra ir bus labai svarbu savo artimą palaidoti oriai, pagarbiai, ramiai.“
Dar ir dabar, kaip pasakoja pašnekovė, laikomasi senųjų tradicijų. „Artimieji atsižvelgia į velionio valią (laidojama trečią parą, šarvojama šarvojimo salėse, giedamos giesmės, meldžiamasi, nešamos gėlės, karstas pašventinamas ir palydimas į kapines šventiko, ruošiami gedulingi pietūs). Laidotuvės visuomet – rimties, pagarbos, susikaupimo metas“, – teigia J. Sprainaitienė.
Palaidojus velionį, sako specialistė, nepamirštamas jo kapas: „Lietuviai turi išskirtinį bruožą – jie rūpinasi savo kapinėmis. Palaidojus artimą statomas paminklas, tvorelė, sodinamos gėlės, kapai dažnai lankomi, uždegamos žvakutės. Lietuvos istorijos dalis slypi ir kitose šalyse, todėl rengiamos ekspedicijos kapinėms ir memorialams sutvarkyti į Sibirą, Kazachstaną. Kapinės – vieta, kuri priverčia pagalvoti apie amžinybę, apie gyvenimo prasmę, apie esminius dalykus.“
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt
