Tikra miesto ir žaliųjų zonų sanplaka laukia tako aplink Vilnių VII atkarpoje. Ji prasideda Gelvonų galvėje, kur naujai iškilęs daugiabutis dar labiau įrėmino Šeškinės ozą. Statybinė tvora ir už pelkes baisesni statybvietės purvynai priverčia trumpam išsukti iš maršruto. Nedidelė medžių ir krūmynų kliūtis įveikta ir Šeškinės mūrai lieka už nugaros. Priekyje – Šeškinės ozas.
Tai pirmoji žalioji zona šioje atkarpoje, kurios centre nusidriekęs beveik kilometro ilgio ledyninės kilmės gūbrys – Šeškinės ozas. Tuomet, kai Vilnių dengę ledynai pradėjo tirpti, jų plyšiais tekėjo didžiuliai vandens srautai. Būtent jie šiuose plyšiuose sunešė didelį kiekį žvyro, žvirgždo ir kitų nuogulų, kurių suformuotas gūbrys pavadintas ozu. Nuo savo pirminio vaizdo jis yra pasikeitęs, nes nukentėjo II-ojo pasaulinio karo ir pokario metais. Tirpstančių ledynų vandenų sunešto žvyro gūbrys sovietų valdžiai tarnavo kaip žvyro karjeras. Tik paskelbus Gamtos paminklu Šeškinės ozas buvo pradėtas tvarkyti ir saugoti. Vienas iš įrengtų takų vingiuoja ir ozo viršumi, tačiau tako aplink Vilnių maršrutas veda jo pakraščiu.
Maždaug už kilometro takas aplink Vilnių persirita kalvą ir atveda prie nedidelio ežeriuko. Šeškiuku vadinamas ledyninės kilmės vandens telkinys, aplink kurį mėgsta laisvalaikį leisti aplinkinių rajonų gyventojai. Čia žmonių sutiksi visais metų laikais, čia kertasi maršrutai net kelių takų – Ozo, Ilgojo ir tako aplink Vilnių. Apėjęs ozą ir palikęs šone Šeškiuką maršrutas vėl pasuka link Šeškinės daugiabučių, kurių kiemuose staiga dingsta ženklinimas. Panašu, kad dalis ženklinimo dinsta ir dėl piktavalių kaltės. Dingusi rodyklė dar ne pats blogiausias variantas, kur kas nemaloniau patraukti klaidinga kryptimi, kurią rodo piktybiškai persukta rodyklė ar perkabinta juostelė. Visame maršrute tokių vietų buvo trys ar keturios, bet savalaikis pastabumas padėjo greitai grįžti į teisingą kelią.
Maršrutas toliau veda į žalią plotą, įsiterpusį tarp Fabijoniškių ir Baltupių, žemėlapiuose vadinamą Fabijoniškių miško parku. Ši vieta išsiskiria išraiškingu ir kalvotu paviršiumi bei giliu slėniu, kuriuo į Nerį skuba Cedrono upelis. Čia jo aukštupys, o kartu ir saugoma teritorija – Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis. Upelio čia beveik nematyti, tačiau jo slėnio šlaitų statumą pajusti tikrai pavyks.
Fabijoniškių ir Jomanto miško parkus skiria Baltupiai ir judri Geležinio Vilko gatvė. Nedaug maršrute yra vietų, kur tenka kirsti gatvę šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje, tačiau čia – viena jų. Maždaug už kilometro tokioje pat sankryžoje reikės kirsti ir Ateities gatvę, bet iki tol teks pereiti Jomanto miško parką. Senovėje čia lyg ir dvaro būta, bet nei vieta aiški, nei kokių įrodymų liko. Tik pavadinimą parkas iš dvarininko paveldėjo. Gilios raguvos dugnu maršrutas eina per parką Šiaurės kryptimi. Tokias žalias zonas gamtininkai biologiniais koridoriais vadina, kadangi jos padeda paukščiams ir vabzdžiams migruoti. Tokie biologiniai koridoriai ir tako aplink Vilnių maršrutui puikiai tinka – gamtos takais žingsniuoti žymiai maloniau nei šaligatviais.
Šaligatvių išvengti nepavyksta ir sekanti atkarpa veda per Jeruzalę. Jaučiu, kaip pradedu ieškoti aplinkui esančių žaliųjų zonų ir galvoti, ar nebuvo galima maršruto pakreipti kitaip? Čia pat pagaunu save už rankos vertinant kažkieno kito atliktą darbą, o ne stebint aplinką mėgautis ėjimu. Gal čia toks būdingas bruožas mūsų tautos, kurioje krepšinio trenerių daugiau nei mokančių jį žaistį? Tiesa yra ta, kad 100 kilometrų kelyje minčių būna visokių ir apie viską. Kartais taip paskęsti mintyse, kad viskas aplinkui atsiduria tarsi antrame plane. Gerai, kad „autopilotas“ patikimai veda paženklintu maršrutu. Ir tik dingus ženklinimui kažkas tarsi išjungia „autopilotą“ ir pasiunčia aiškų singalą – kur eiti toliau?
Toliau dar vienas parkas – Jeruzalės tvenkinio. Gal Vilniuje kiekvienas žaliasis plotas pavadintas parku? Nesvarbu, svarbiausia, kad tų žaliųjų plotų yra daug ir Vilnius yra vienas „žaliausių“ miestų pasaulyje. Maršrutas atveda tiesiai prie Jeruzalės tvenkinio. Aplinka ne visai primena parką, tačiau greitu laiku viskas turėtų keistis. Atsiras pasivaikščiojimo takai, poilsio, žaidimų ir laisvalaikio zonos – numatytas parko atnaujinimas. Aplink tvenkinį turi nusidriekti 2 kilometrų ilgio pažintinis takas, kadangi ši vietovė pasižymi bioįvairove, vertinga estetiniu požiūriu. Būtinai apsilankysiu, o dabar nesustodamas suku link Verkių.
Prie Santariškių žiedo su įjungtais švyturėliais pralekia greitosios medicinos pagalbos automobilis. Vairuotojas užsidėjęs papildomas apsaugos priemones, todėl tikėtina, jog vežamo žmogaus organizmas kovoja su virusu. Reikia skubios pagalbos ir gydytojai padarys viską, kad jis pasveiktų, nepriklausomai nuo to, ar ligonis tiki kuo serga, ar ne. Esu laimingas, kad galiu eiti taku aplink Vilnių, o ne gulėti ir kvėpuoti deguonį vienoje iš palatų. Linkiu sveikatos sergantiems ir sveiko proto dar nesusirgusiems bei nužingsniuoju palei Žaliųjų ežerų gatvę, kur tolumoje jau matosi Verkių dvaro pastatų stogai.
Maršrutas veda palei judrią Žaliųjų ežerų gatvę, tačiau ne mažiau judrus ir pėsčiųjų bei dviratininkų eismas. Tiek Verkių dvaro sodyba, tiek prie jos prasidedantys miško takai gražiu oru pritraukia būrius vilniečių. Prasideda Verkių regioninio parko teritorija. Sekanti atkarpa bus pati ilgiausias take aplink Vilnių ir visas jis driekiasi būten šio regioninio parko miškais. Verkių dvaro užvažiuojamų namų kolonada žymi VII atkarpos pabaigą ir sekančios pradžią. Vieta parinkta gerai – kitoje kelio pusėje yra viešojo transporto sustojimas, todėl patogu ir turintiems savo transportą ir važiuojantiems viešuoju. Man čia bus ne pabaigos, bet poilsio stotelė. Sako, ėjimas yra viena geriausių meditacijos formų. Budistų vienuoliai po kelias valandas vaikšto po kalnus stengdamiesi pajusti gamtą, užuosti menkiausią kvapą ar vos girdimą garsą. Gerėja sąmoningumas ir atidumas, tampame budresni ir aštresnio proto. Tereikia eiti, kvėpuoti, stebėti, susitelkti. Budistai turi kalnus, o mes – Vilnių, telieka tik palikti nuo sofos ir eiti.
