Vilniaus plokštelių studija, įsteigta 1958 m. rugsėjo 10 d., kurį laiką oficialiai veikė kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys.  Savo veiklą ji pradėjo Lietuvos radijuje. Garso režisierė, redaktoriai, inžinieriai su savo aparatūra atvažiuodavo iš Maskvos ir darydavo įrašus Filharmonijos arba Lietuvos radijo salėse. Taip pat plokštelėms buvo atrenkami techniniu ir meniniu atžvilgiais labiau pavykę Lietuvos radijo įrašai.

1962 m. Vilniaus studija persikėlė į pastatą tuometiniame Jaunimo sode, (dabar – Sereikiškių parko Bernardinų sodas), kur jau buvo įsikūrę Liaudies kūrybos namai ir Dainų švenčių štabas.

Pirmasis pastato aukštas buvo pritaikytas įrašų studijoms pagal architekto R. Jalovecko projektą. Ypač daug dėmesio skirta didžiosios garso įrašų salės akustikai. Pagal atskirą 1964 m. inžinieriaus V. Bangaičio projektą 280 kv. m ploto akustiškai izoliuotojoje belangėje salėje įrengtos 32 pakabinamos piramidės, primenančios stalaktitus, ir 5 garsą sugeriantys skydai, jų kūrėjo vengro Georgo von Békésy garbei vadinami Bekešio skydais. Jų paskirtis – panaikinti stovinčias garso bangas, fizikų vadinamus „mirties taškus“, išlyginti garsų virpesį salėje, išryškinti kiekvieno instrumento skambesį. Atremti į sienas didžiuliai skydai slopina žemos vibracijos garsus ir padidina aukšto dažnumo virpesius. Visa tai gerina salės akustiką.  Pagal tų laikų standartus, patalpos ir aparatinė buvo viena iš geriausiai įrengtų tokio pobūdžio studijų Baltijos šalyse. Akustinių Bekešio skydų šiandien jau nebėra, bet stalaktitų lubos kuo puikiausiai išsilaikė.

Greta buvo numatyta įrengti salę, kur meno taryba galės klausytis kūrinių, taip pat vestibiulį atlikėjams ilsėtis. Didžiojoje salėje buvo valdymo pultai, magnetofonai ir pan. Visa ši aparatūra pagaminta Maskvos ir Leningrado gamyklose. Taip pat buvo koncertinis ir saloninis rojaliai, pagaminti VDR „Bliutnerio“ ir „Reinišo“ firmose. Mažojoje salėje akustika, deja, pasirodė bloga, tad kamerinius įrašus vėliau imta daryti keturiose specialiose įrašų kabinose, įrengtose didžiojoje įrašų salėje.

Dienos metu daugiausia įrašydavo orkestrą, instrumentines grupes. Mat studija buvo pirmame aukšte, antrame – nieko, o trečiame buvo įsikūrę liaudies meno rūmai ir natūralu, kad dienomis ten visi vaikščiodavo. Tad geriausia būdavo pradėti įrašus aštuntą vakare, o tada dainininkai, garso režisieriai, inžinieriai dirbdavo iki antros ar trečios nakties.

Visi Vilniaus plokštelių studijoje padaryti įrašai nuo 1964 m. būdavo atspaudžiami „Melodijai“ priklausiusioje gamykloje Rygoje, prieš tai gavus palaiminimą.

Vilniaus plokštelių studijoje buvo įrašinėjama ir muzika Lietuvos kino studijos kurtiems kino filmams, dramos teatrų spektakliams. 6 dešimtmečio viduryje suklestėjo vienetinė plokštelių gamyba. Kitaip tariant, plokštelių įrašymas ir perrašymas. Tuometę plokštelių įrašymo technologiją 1956 m. laikraštyje aprašoma taip: „Jaunimo sode atidarytas garsų užrašymo paviljonas. Jame galima įdainuoti į plokštelę, parašyti „kalbantį laišką“, įgroti muzikos instrumentais. Garsai specialia aparatūra įrašomi į magnetofono juostelę, kuri leidžiama per garsintuvą ir perrašoma į rentgeninio filmo plokštelę. Garsų užrašymo paviljone įrašyta plokštelė grojama paprastu patefonu“.

Studijos patalpose 1962–1991 m. buvo įrašyta apie 1000 plokštelių. Per daugelį metų studijoje buvo sukurti ir įrašyti legendiniai miuziklai „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Pilėnai“. Savo populiariausias dainas tarp šios studijos sienų rašė S.Povilaitis, N.Ščiukaitė, O.Valiukevičiūtė, V.Malinauskas, broliai Frankoniai, J.Miščiukaitė, V.Kernagis, E.Sipavičius, grupės „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Vairas“, „Antis“, „Rondo“. Studijos paslaugomis naudojosi bene visi tuometiniai šalies orkestrai.  Šalia muzikinių, čia esama nemažai literatūros kūrinių įrašų, lietuvių liaudies pasakų vaikams, folkloro, restauracijos, metodinės mokomosios medžiagos ir specialių užsakymų. Dalis Vilniaus plokštelių studijos aukso fondo yra perleista MC ir CD formatuose.

Pastatas, kuriame buvo studija, statytas kaip Botanikos sodo Didžioji oranžerija 1806-1808 m. prof. St. B. Jundzilo iniciatyva ant dalies šioje vietoje stovėjusių pastatų pamatų, rekonstruotas XIX a. pab.-XX a. pr., pritaikant pastatą gubernatoriaus vasaros rezidencijai. XIX–XX a. sandūroje jame veikė garsus Ivano Šumano restoranas.

Šiuo metu buvusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos patalpos priklauso Nacionaliniam liaudies kultūros centrui. Buvusios didžiosios įrašų studijos salės šiaurinėje sienoje šviečia dideli langai, įrašai čia dar tebevyksta.

Informaciją parengė: VilniusGO.lt 

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su daugiau nei 500 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė neapsiriboja tik gerai žinomomis vietomis, bet supažindina ir su kitais ne mažiau svarbiais, tačiau mažiau žinomais objektais, esančiais toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  galite atsisiųsti iš Google Play ir AppStore.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

5 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist