Neatrastas Vilnius

Neatrastas Vilnius: Vilniaus kalnai

Vilniaus kalnai yra Sapieginės erozinio kalvyno smaigalys, įsirėmęs į Neries ir Vilnios santaką. Virš upių santakos aukštai iškilę stambios kalvos puikiai tiko gynybai ir prekybos keliams kontroliuoti – netoliese, ties dabartiniu Žaliuoju tiltu, nuo seno buvo patogi brasta persikelti per Nerį, ėjo svarbus prekybos kelias iš šiaurės į pietus. Neatsitiktinai šioje strategiškai patogioje vietoje kūrėsi Vilniaus pilių sistema bei ankstyvoji Vilniaus gyvenvietė, rezidavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. Gedimino kalno papėdėje, Vilnios vingyje, buvo Šventaragio slėnis – žymioji senojo lietuvių tikėjimo šventvietė, kurią vėliau pakeitė Vilniaus katedra. Šventaragio pavadinimas taip pat nėra atsitiktinis, jis atspindi vietovės kraštovaizdžio ypatybes.

Vilniaus kalnus sudaro keletas aukštų kalvų: Gedimino, Trijų kryžių, Stalo (Tauro), Piliakalnio, Bekešo, Altanos, Gedimino kapo. Kalvyno papėdė yra maždaug 95 m. aukštyje virš jūros lygio. Tad kalvų santykiniai aukščiai svyruoja nuo 40 metrų (Gedimino kalnas) iki 70 metrų (Trijų kryžių kalnas). Pažintiniu požiūriu įdomūs ir neigiami reljefo dariniai – senosios raguvos, dar vadinamos sausaslėniais. Viena jų prasideda plačiu sufoziniu nuošliaužiniu cirku Dainų slėnio estrados vietoje ir nusileidžia į Neries slėnį. Tuo tarpu Didžiąja griova vadinama raguva (pietrytinėje teritorijos dalyje) atsiveria į Vilnios slėnio trečiąją terasą. Tai beveik 400 m ilgio dvišaka raguva, kuri atskiria Stalo ir Piliakalnio kalnus, o leisdamasi žemyn nuo pagrindinio kalvyno dar atskiria ir Gedimino kapo bei Altanos kalnus.

Reljefas ir hidrografinis tinklas čia stipriai pakeistas mūsų protėvių, kuriant Vilniaus pilių sistemą ir ankstyvąjį Vilniaus miestą. Senovėje Vilnios žemupio vaga buvo kitokia nei dabar Vilnia aptekėdavo Gedimino kalną ir Vilniaus katedrą iš pietų ir vakarų ir įtekėjo į Nerį ties dabartiniu Mindaugo tiltu (Mokslų akademijos Vrublevskio biblioteka), taigi Gedimino kalnas jungėsi su Trijų kryžių kalnu. Dabartinė Vilnios vaga tarp Gedimino ir Trijų kryžių kalnų buvo iškasta gynybiniais sumetimais XIV a. pabaigoje. Po to Gedimino kalnas keletą šimtmečių buvo „sala“ (tai rodo senoviniai Vilniaus aprašymai ir žemėlapiai) – aplink jį iš visų pusių tekėjo vanduo. Senoji natūrali Vilnelės vaga ties ir pietine Gedimino kalno papėde ilgainiui prarado savo reikšmę, galiausiai virto pelkėjančiu kanalu ir XVIII a. buvo užpilta. Dabar jos nelikę nei ženklo.

 

Neabejotina, kad senovėje Vilniaus kalnai buvo stambesni – juos ilgainiui apardė erozija, kurią paskatino ir žmogaus veikla. Kalnų šlaitus nuardžiusias nuošliaužas liudija tiek istoriniai šaltiniai, tiek geologiniai duomenys. Kalnų papėdžių reljefas irgi pakitęs. Senovėje tai buvo gerokai žemesnės, šlapesnės, durpingos ir šaltiniuotos vietos. Dabar tuo sunku patikėti, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirminį kalvų papėdžių reljefą užklostė storas kultūrinis sluoksnis bei jau minėtos nuošliaužos, be to čia įrengtas drenažas. Dalis kalvų dabar apaugę mišku – kai čia stovėjo pilys, kalvos be abejo buvo plikos.

Kadangi ant kalvų buvo pastatyta keletas pilių (ankstyvąjį gynybinį kompleksą sudarė bent 4 piliakalniai), užpuolikus buvo galima apšaudyti kryžmine ugnimi – tai suteikdavo gynėjams didelį pranašumą. Nenuostabu, kad Vilniaus pilių apsiaustys paprastai baigdavosi nesėkmingai. Svarbu paminėti, kad senovėje iš Gedimino kalno tekėjo keletas šalinių. Jie buvo labai svarbūs aprūpinant gyventojus ir pilies gynėjus švariu vandeniu, ypač apsiausčių metu.

 

Vilniaus arkikatedra pastatyta Gedimino kalną juosusiame Vilnelės vingyje – Šventaragio slėnyje. Ši vieta buvo pasirinkta strateginiais–politiniais sumetimais (čia buvusi žymi pagoniška šventvietė), tačiau didelio pastato statybai ji nelabai tinkama, nes šlapia ir durpinga. Dėl to katedra nuo seno linkusi grimzti (ypač priekinė ant durpingų sąnašų pastatyta dalis, tuo tarpu senoji galinė dalis stovi ant Gedimino kalno papėdės nuogulų, todėl yra stabilesnė), ją teko ne kartą papildomai stabilizuoti, sausinti požemius.

Vilniaus kalnai yra istorinė, politinė ir religinė Lietuvos širdis. Siekiant išsaugoti, tirti ir puoselėti šį unikalų kompleksą, 1997 m. buvo įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Tai yra labiausiai lankoma Vilniaus ir Lietuvos vieta, Unesco Pasaulio paveldo objekto „Vilniaus senamiestis“ dalis.

 

Informaciją parengė: Marijus Pileckas, Kamilė Butkevičiūtė, VilniusGO.lt

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau  mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
2 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button