Neatrastas Vilnius

(Ne)atrastas Vilnius: Vandentiekio istorijos muziejus

Tuomet, kai XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius atsigavo po ilgų karų ir kitų nelaimių, mieste ėmė trūkti vandens, todėl reikėjo ieškoti naujų resursų, modernizuoti vandentiekio sistemą. Pačioje šimtmečio pabaigoje, 1893 metais, Miesto taryba įsteigė komisiją esamai situacijai ištirti ir naujo vandentiekio gairėms parengti.

1903 metais pagaliau buvo nuspręsta, kad galimybė vandenį tiekti iš Neries upės ar kitų paviršinio vandens šaltinių nėra perspektyvu. Iš Vokietijos buvo pakviestas žymus to meto hidrotechnikas, inžinierius Oskaras Smrekeris, po trejų metų Miesto tarybai jis pristatė naują vandentiekio projektą. Pagal jį vanduo turėjo būti siurbliais pumpuojamas iš artezinių šulinių Bernardinų sode.

Po detalių tyrimų inžinierius pateikė išvadas, kad požeminis vanduo yra labai geros kokybės, o jo užteks tikrai ilgam. Jau tada buvo nustatyta, kad vandenyje yra ištirpusios geležies perteklius, tačiau pripažinta, kad jį nesunku pašalinti. Projektas buvo patvirtintas 1909 metais.

 

1912.06.11 padėtas kertinis vandens siurblinės akmuo.  Statybos darbus, dalyvaujant caro valdžios pareigūnams, pašventino stačiatikių dvasininkas, tačiau slapta pašventinta ir pagal katalikų apeigas. Po siurblinės pamatais buvo įmūriya kapsulė, kurioje įrašyta:

„Vilnius, 1912 m. liepos 11-oji. Šiandien Bernardinų sode padėtas Vilniaus vandens siurblių stoties pastato kertinis akmuo. Mieste šiuo metu gyvena 235000 žmonių, o 50680 metrų ilgio vandentiekis suprojektuotas 350000 gyventojų. <…> Dėl krašto politinės padėties šis akmuo padėtas be Lenkijoje įprastų ceremonijų“.

Pastato pastoges iš visų pusių vainikavo aukšti voliuntiniai frontonai, o tūrių sankirtose buvo pastatyti “gynybiniai” bokšteliai. Taip bandyta pastatą padaryti panašų į greta esančią Bernardinų bažnyčią. Siurblinė baigta statyti 1914 m. ir veikė iki 1944 m. kai besitraukdama nacių kariuomenė susprogdino rezervuarą ir siurblinę. 1945 m. pasitelkus karo belaisvius, buvo atstatyta išlaikant planinę struktūrą.

 

Vienas stambiausių Vilniaus centrinės vandentiekio sistemos sukrėtimų buvo 1941 metų pavasarį kilęs dizenterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, protrūkis. Po jos Sereikiškių siurblinėje kurį laiką vanduo buvo chloruojamas, o 1955 metais čia įkurta geriamojo vandens mikrobiologinių-cheminių tyrimų laboratorija.

Vienintelė taip ilgai veikianti siurblinė ir šiandien švariu ir skaniu geros kokybės požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus.

1976 m. liepos 28 d. duris atvėrė vienas pirmųjų respublikoje vandentiekio istorijos muziejus. Tuo metu taip pat buvo pažymėtas centralizuoto vandentiekio Vilniuje pastatymo 60-metis.

 

Kaip kilo idėja įkurti muziejų, pasakoja buvęs Vilniaus vandentiekio vadovas Vitolis Mažunaitis: „Mano laikais ir senamiestyje vyko didelės statybos. Tai vienur, tai kitur mechanizmai iškasdavo medinį vamzdį – senojo vandentiekio fragmentą. Pasitaikius progai pasidomėdavau vandentiekio istorija. Mintis įkurti vandentiekio istorijos muziejų nedavė ramybės. Nudžiugau, kai 1975 m. rudenį Meidaus brigados darbininkas įsiveržė į kabinetą ir pranešė, kad netoliese, prie buvusių Vyskupų rūmų, atkasant vandentiekį, surastas unikalus medinis vamzdis.

3,5 metro gylyje gulintis vamzdis atrodė įspūdingai – ant molio pagrindo, apsemtas vandens , metalinė mova ir medinis kaištis orui išleisti. Mediena net neapipuvusi. Senoje literatūroje teigiama, kad mediniai vamzdžiai tarnauja dešimtmetį, o šis pragulėjo virš 200 metų.

Po truputį buvo kaupiama medžiaga muziejui. Ne visi pritardavo šiems darbams. Tuomet buvo populiaru šlovinti dabartį, o ne senovę. Istorines senojo vandentiekio paieškas pasisiūlė atlikti istorikai A.Kazlauskas ir J.Jurkštas. Su jais buvo sudaryta sutartis, sulygome kainą. Buvo apeita finansinė tvarka, ir jie kaip ir dailininkas, muzikantas, architektas ir kiti buvo įforminti abonentų kontrolieriais ar šaltkalviais. Ačiū saviems, kurie viso to stengėsi nematyti, o besilankantys revizoriai nesusigaudė. Padirbėję A.Kazlauskas ir J.Jurkštas pateikė solidžią darbo ataskaitą. Jie peržiūrėjo archyvų senuosius pergamentus, retus spaudinius, aktų fondus, Vilniaus miesto dūmos, magistrato, gubernijos archyvinius aprašus. 1972 m. pateiktoje ataskaitoje minima apie 100 tūkst. saugojimo vienetų. Buvo atliktas labai svarbus darbas“.

 

Informaciją parengė: VilniusGO.lt 

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su daugiau nei 500 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė neapsiriboja tik gerai žinomomis vietomis, bet supažindina ir su kitais ne mažiau svarbiais, tačiau mažiau žinomais objektais, esančiais toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  galite atsisiųsti iš Google Play ir AppStore.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
9 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 
Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button