Pirkliui Kazimierui Štraliui priklausė tris kavinės: „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“. Spalvos – raudona, žalia ir balta – priklausė nuo interjero, taip pat, skyrėsi ir klientūra.

Tarpukario žurnalistas ir rašytojas, karštas Vilniaus patriotas ir jos užeigų žinovas Rapolas Mackonis savo atsiminimuose pasakoja: 

„Ištaigingiausia iš jų buvo „Raudonasis Štralis“, Prospekto ir Totorių gatvių kampinio namo pirmame aukšte. Bufetas aprūpintas visokiausiais skanėstais, erdvi, didžiulė, pailga salė, kėdės minkštos, apmuštos raudonu pliušu. Vasaros metu veikė dar vasaros kavinė, siekianti iki dabartinės Liudo Giros gatvės. Skirianti kavinę nuo gatvės tvora atrodė gerokai apšepusi ir su prašmatniu žiemos kavinės vidumi nesiderino, užtat derinosi su vasaros kavinės savotišku romantizmu: po nedideliais vaismedžiais stovėjo keliasdešimt iš paprastų, nedažytų lentų sukaltų staliukų, prie kurių įlindę į žemę riogsojo iš beržo šakų pinti foteliai. Tarp medžių buvo nutiesti elektros laidai, ir vakarais visas sodas atrodydavo, lyg žvaigždėmis nusėtas. Šiltais vasaros vakarais sunku buvo rasti laisvą vietą.

Ši kavinė turėjo didelį pasisekimą ir dienos metu, ypač sekmadieniais, po vadinamųjų „tinginių mišių“, laikomų 12 val. Šv. Jurgio bažnyčioje. Į tas mišias ateidavo mėgstanti ilgai drybsoti lovoje inteligentija. Mišios buvo skaitytinės, ir pamokslas užtrukdavo ne ilgiau kaip 5-10 minučių. Nespėjus kunigui peržegnoti, visi kaip patrakę, vienas kitą lenkdami, skubėjo vieni į „Rudnickio“, kiti į „Štralio“ vasaros kavinę užimti patogesnes vietas. Prie įėjimo į vasaros kavinę vakarais stovėdavo, kaip tuomet vadinome, cerberis, kuris stropiai liustravo svečius, ir jei pasirodydavo, jog kas nors yra išmetęs burnelę, neįleisdavo. „Raudonojo Štralio“ profilis buvo savotiškas, visai nepanašus į „Rudnickio“ kavinės.

Kasdien apie 12 val. čia sugriūdavo visų laikraščių reporteriai pasidalinti surinktomis žiniomis. Tie, trumpi sensacijų medžiotojų susitikimai buvo vadinami „Gielda dziennikarska“ (Žurnalistų birža). Iš šios rūšies svečių kavinė didelės paguodos neturėjo. Kas kita – tuometinė Vilniaus diduomenė ar aukštuomenė (nežinau, kaip geriau apibūdinti. Paskirkime jai keletą pastraipų. Anų laikų Vilniaus diduomenė savo sudėtimi buvo labai marga: aukštesnieji okupacinės valdžios valdininkai, karininkai, laisvų profesijų atstovai, stambieji pirkliai, mėgstą lankytis Vilniuje dvarininkai ir emeritai (pensininkai). Visi šie, daugiau ar mažiau pasiturintys asmenys laikė save elitu. Pirmose jo gretose ėjo damos, kurios ir sudarė pagrindinį „Raudonojo Štalio“ kavinės pajamų šaltinį. Ne kur kitur, tik šioje kavinėje, užsimegzdavo pažintys, romanai, kurie neretai baigdavosi kalvinų kirchėje arba gyvenimu susidėjus, kaip tuomet buvo sakoma – „na słowo honoru“. Kasdien pietų metu ir vakarais elegantiškos damos tūnodavo prie staliukų ištisas valandas.Ne visoms sekėsi, bet vienai kitai pavykdavo sudominti kurį nors karininką. O karininkų šioje kavinėje niekuomet netrūko. Ateidavo išsitiesę kaip žvakės, išsipustę, žvangindami blizgančiais pentinais, iš tolo kvepią stipriu odekolonu. Ir kaip tokiais superelegantais nesižavėsi! Kiek šioje kavinėje metų metais išgyventa mažesnių ir didesnių meilės dramų!

Viskas pasibaigė 1939 m. rudenį, ir porą mėnesių meilės nuotykių atmosfera persunkta kavinė buvo tik paprasta užeiga. Bent kiek atkuto Vilnių atgavus, bet romantiškos nuotaikos jau nebeliko. Kavinėje įsiviešpatavo atvykę iš Kauno su pūpsančiomis piniginėmis lietuviai valdininkai. Ne vienas jų užkibo ant tų damų meškerės, ne vienas ištuštino kišenes, manydamas, kad patį Poną Dievą už kojų nutvėrė. Tuo metu čia rinkosi ir kitokia, diametraliai priešingo pobūdžio publika – įvairiausio plauko atbėgėliai iš Lenkijos. Šie dažnokai elgėsi gana įžūliai, demonstravo savo viršenybę ir nesivaržydami skaičiavo dienas, kada vėl taps visagaliais šeimininkais. Tačiau ir labai patriotiškai nusiteikusios damos, daugiausia be žinios dingusių karininkų žmonos, atseit, gyvanašlės, nelinko į savo tautiečius, kurių ne vienas laužydavo galvą, iš kur sukrapštyti centų „pulčarnai“, be kurios negi sėdėsi kavinėje“.

Informaciją parengė: VilniusGO.lt

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau  mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

15 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist