MadeinVilnius.lt – Vilniaus naujienų dienoraštis
Nuotr.: VilniusGo.lt
Neatrastas Vilnius

(Ne)atrastas Vilnius: kavinė „Baltasis Štralis“

XIX a. antroje pusėje namą įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai. Čia veikė Karlo Štralio cukrainė, ji užėmė 10 kambarių, rūsį, sandėlį, turėjo dvi virtuves. Kavinė vadinta „Baltuoju Štraliu“. Kieme taip pat buvo krosnis konditerijos gaminiams kepti.

Karlas Štralis turėjo tris sūnus, vienas iš jų, trečios kartos pirklys, Kazimieras, paveldėjo šį namą po tėvo mirties. Kazimierui Štraliui priklausė trys kavinės: „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“. Spalvos – raudona, žalia ir balta – priklausė nuo interjero, taip pat, skyrėsi ir klientūra.

Amžininkai atsimena taip: „Iš Pilies gatvės įėjus į kavinę, dešinėje pusėje buvo ilgas, per visą salės ilgį, prekystalis, už kurio sėdėjo kasininkė. Ant prekystalio buvo išdėlioti Karlo Štralio fabrike gaminamo šokolado bukletai. Už prekystalio, šalia sienos, buvo medinis puošniai drožinėtas bufetas – vitrina, kur už stiklo buvo išdėstyti net ir Lenkijoje garsūs K. Štralio kepti tortai. Tarp prekystalio ir bufeto  stovėjo keletas tuo pačiu stiliumi kaip bufetas drožinėtų kėdžių su atlošais. Kavinės gilumoje stovėjo nedideli keturkampiai staliukai keturiems žmonėms su lengvomis, lenkto medžio Vienos stiliaus kėdėmis. Prie įėjimo į kavinę stovėjo nuo XIX a. pab. tapę populiarūs apvalūs stovai drabužiams. Sienas puošė veidrodžiai. Salės kairėje, ant grindų, stovėjo dailaus darbo medinės statinaitės su įvairių rūšių ledais. Toje pačioje pusėje sienoje buvo langelis į virtuvėlę, per kurį paduodavo kavą. Gretimoje patalpoje, nuo Literatų g. pusės elektrinėse krosnelėse virė šokoladą. Už šios salės pastato gilumoje buvo intymesnė, nuo lankytojų žvilgsnių apsaugota salė. Jai romantišką nuotaiką teikė minkštos rausvos sofos ir prieblanda, nes langus temdė sunkios užuolaidos“.

Tarpukario žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis savo atsiminimuose pasakoja:

„Paeiliui užsukime į „Baltą Štralį“. Iš visų trijų Štralio kavinių ši buvo mažiausiai žinoma. Garsėjo tik skaniais pyragaičiais ir tortais. Nuo šių skanėstų niekas neatsisako, bet ypatingų jų mėgėjų Vilniuje buvo ne tiek daug. Šiai žmonių kategorijai priklausė visų pirma išsisklaidę provincijoje gausūs mažesnio ir didesnio kalibro dvarininkai, turtingesni senamadiški klebonai ir vienas kitas buvęs pirklys, advokatas ar daktaras. Reikėjo matyti juos valgant „Balto Štralio“ saldžiuosius gaminius. Tai buvo tikra smaližių su dideliu pietizmu atliekama simfonija. Skirtumas tik tas, kad styginius bei pučiamuosius instrumentus pavadavo lūpų čepsėjimas. – Och, panie dzieju, co za słodycz. Buty zdjać i palce lizać. Panie starszy (taip tuomet buvo vadinami kelneriai. – Aut.), bądż pan łaskaw jeszcze porcyjkę. (- Och, tamstele, koks gardumėlis. Pirštus nusilaižytum. Oberkelneri, malonėkite dar porcijukę. – Ponas grafas teisus. Nieko skanesnio gyvenime neragavau. Aš irgi paprašyčiau papildomos porcijos).

„Baltas Štralis” buvo patogus dar ir tuo, kad antra salė turėjo, berods, tik vieną, į tamsų kiemą išeinantį, langą, ir joje visada degė šviesa. Salė atrodė iš tiesų romantiškai, pasieniais ant minkštų sofų čia dažnokai sėdėdavo burkuojančios įvairiaamžės poros. Šioje betgi kavinėje nesilankė nei ieškančios meilės nuotykių aristokratės, nei juo labiau Korinto dukterys. Į ją kiekvienas ateidavo su savo sezonine ar nuolatine širdies dama, kuriai nesivaržant galima buvo atverti sužeistos arba ir sveikos širdies neišsenkamų jausmų šaltinį. Jaukioje apytamsėje salėje jo niekas nesudrumsdavo. Neretai čia užklysdavo ir iš tolimų parapijų atvykę į Vilnių dvasios tėvai. Gal todėl ši kavinė buvo dar vadinama „kunigiškas Štralis”.

Ne kur kitur, o tik šioje nuo žmonių akių paslėptoje salėje vokiečių okupacijos metais susirinkdavome pasiskųsti ir pasiguosti: Sruoga, Krėvė, o kartais atsirasdavo Janušytė. Liūnė Janušytė… Gailiuosi per mažai ją pažinojęs. Pirmą kartą su ja susitikau dar toli prieš karą Palangoje. Kadangi buvau jau skaitęs jos „Korektūros klaidą” ir „Ant ko ir pasirašau”, turėjome apie ką pasikalbėti. Tuomet Janušytė, lietuviškoje Bohemoje bene vienintelė moteris rasinė bohemistė, buvo jauna ir patraukli. Adoratorių, kaip pati sakėsi, jai netrūko (tikiu), bet drauge nesivaržydama prisipažino, kad gerbėją pasirinkti labiau linkusi pati, pagal savo skonį. Sėdint kažkurioje Palangos kavinėje, įkyriai raginau neišleisti iš rankų plunksnos, nes šiame žanre, be jos ir Griciaus, nieko daugiau neturime. Tačiau Janušytė klausė tik viena ausimi, šaudydama žvilgsniais elegantiškus vyrus. Okupacijos metu su Janušyte kelis kartus susitikome „Balto Štralio” kavinėje. Deja. Negaliu atkurti anų pasikalbėjimų prie erzackavos puodelio. Nėra iš ko atkurti, nes tuometinėje atmosferoje nebuvome linkę į juokus, juo labiau į anekdotus. Trečią ir paskutinį kartą susitikau su ja, grįžęs į Vilnių. Prisispyrusi kvietė užeiti, sakėsi mokanti gaminti ekstra kavą, atsirasią ir konjakėlio. Pažadėjau, bet neužėjau…

Grįžtu prie temos. Dabar, praėjus daugeliui metų, niekaip negaliu susekti, kuriuose namuose dešimtmečiais veikė „Baltas Štralis”. Žinau tik tiek, kad įėjimas buvo iš Pilies gatvės, priešais Šv. Jono gatvės pradžią. Bet kurios durys (jų čia yra keletas), nežinau. Ir kaip žmogus susivoksi, kai visi įėjimai perdirbti ant vieno kurpalio. Čia pravartu paminėti dar vieną būdingą faktą. Vokiečių okupacijos metu Vilniuje gyveno gerokas lenkų atbėgėlių būrys. Kiekvienam to būrio nariui reikėjo kaip nors verstis. Vienas nelengvo laikinų Lietuvos sostinės įnamių pragyvenimo šaltinis buvo aptiktas „Balto Štralio” kavinėje. Kelių buvusių aktorių iniciatyva ten pradėjo veikti kaip ir literatūrinis kabaretas „Ksantypa”. Vakarais bedarbiai aktoriai ir aktorės demonstravo savo talentus deklamuodami ir dainuodami. Vakarų programa, kaip pasakojo jų lankytojai (asmeniškai neteko matyti), buvusi gana pikantiška. Lenkai – dideli šio žanro meistrai, ir mėgėjams iš tikrųjų yra ko paklausyti. Nieko tad nuostabaus, kad tuose a la „Cafe-Chantane” vakaruose niekuomet netrūkdavo ir lietuvių, kurie sugūžėdavo pavarvinti seilę ir paganyti akis“.

Vienas iš Štralio restoranų (o tiksliau – kavinių) „Baltasis Štralis“ trumpam laikui buvo atgaivintas. Tai buvo vienas solidesnio interjero bei virtuvės restoranas, kurį valdė ir bandė vystyti „MG Valda“ (UAB „Mineraliniai vandenys“) kartu su „Neringos“ restoranu,  „Gero viskio baru“ bei „Vilniaus boulingo klubu“.

Informaciją parengė: VilniusGO.lt

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau  mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.

PARAŠYKITE KOMENTARĄ

avatar
  Užsisakyti komentarų pranešimus  
Pranešti apie

Panašūs pranešimai

Neatrastas Vilnius: Ribiškių pėsčiųjų trasa/pažintinis takas

VilniusGo.lt

Neatrastas Vilnius: Tibeto skveras

VilniusGo.lt

Neatrastas Vilnius: Mineralų muziejus

VilniusGo.lt

Neatrastas Vilnius: Trinapolis – Trinitorių vienuolynas (bažnyčia)

VilniusGo.lt

(Ne)atrastas Vilnius: Zalkindo prekybos centras

VilniusGo.lt

(Ne)atrastas Vilnius: Kino teatras „Helios“

VilniusGo.lt

Šis internetinis portalas naudoja slapukus (angl. cookies), kad pagerintų jūsų naršymo kokybę. Slapukus galite atšaukti bet kada. Sutinku Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika