Ir be rašto žmonės mokėjo tiksliai skaičiuoti ir matuoti.
Jeigu buvo taupoma, matuota per nago juodimą. Jei matuotas protas, tai daryta šaukštais. Lašiniai matuoti sprindžiais. Tik beribės jūros buvo išmatuotos „iki kelių“.
Ilgą laiką Lietuvoje pagrindiniu ilgio matu buvo uolektis. Tai atstumas nuo alkūnės linkio iki pirštų galo (apie 65 cm). Ilgesniems atstumams matuoti naudotas didesnis matas – „šniūras“. Tai 75 uolekčių virvė.
Iš pradžių žemė matuota žagrėmis. Tai plotas suartas per vieną dieną. Vėliau žemė pradėta matuoti valakais.
Vienas valakas turėjo apie 30-33 margus. Margas kilęs iš vokiško žodžio „morgen“ („rytas“). Vadinasi, margu (apie 0,71 ha) vadino tokį žemės plotą, kurį buvo galima suarti per vieną rytą, t.y. nuo saulėtekio iki vidurdienio.
Tūris skaičiuotas gorčiais. Apie 5,6 litrų talpos gorčius vadintas didžiuoju, o perpus mažesnis– šinkoriniu (šių laikų terminais – „restoraniniu“). Didžiojo gorčiaus ketvirtis vadintas kvorta.
Pinigai, kaip kokios bulvės, iš pradžių buvo sveriami, o ne skaičiuojami. Juk keistai skambėtų, jei banke paprašytume išduoti pusę kilogramo eurų? Bet kai kur paprotys „sverti pinigus“ išlikęs iki šiol (pvz. vienas svaras sterlingų).
Lietuvoje, kaip ir kitur, pagrindiniu pinigų matu buvo sidabrinė lazdelė („lietuviškas ilgasis“), kituose kraštuose buvo įvardinama kaip „markė“, „rublis“ ar „grivna“. Ji atitiko pusę svaro, t.y. apie 200-250 g, svorio. Tik vėliau iškilo būtinybė „lengvesniems“ pinigams ir jau nebesigėdyta prašyti grašių.
Šiandien meistras „be ruletės“ kaip be rankų. Statant Vilniaus pilis, be jos irgi neapsieita.
Pavyzdžiui, Vilniaus pilyse dažniausiai sutinkamos apie 30 cm ilgio plytos. Kadangi tų laikų meistrai metro nežinojo, tai, greičiausiai, tokio ilgio plytos neatsitiktinės ir žymėjo senąjį ilgio matą – pėdą.
Taigi, šiandien tiriant Vilniaus pilis, būtina nepamiršti, kad įvairiausius išmatavimus reikėtų seikėti ne tik metrais, bet ir sprindžiais, pėdomis, uolekčiais ar „šniūrais“, o kartais – net ir šaukštais.
