Beveik per tris atsikūrusios Lietuvos dešimtmečius išleista fotografijos istorijos knygų, atlikta naujų mokslinių tyrimų, tačiau apie fotografiją periodinėje spaudoje dažnai pateikiama tik pavienių faktų. Užsienyje padaugėjo mėginimų naujai parašyti pasaulinę fotografijos istoriją: tai – ir Michaelio Frizot „The New History of Photography“1, ir Mary Warner Marien „Photography. A Cultural History“2. O mūsų krašte prieš keletą metų pasirodė Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės monografija „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“3. Daugėja ir skirtingų kraštų istorijų, paskiriems fotografijos meistrams ir periodams skirtų leidinių.

Šiuolaikinės visuomenės jau netenkina[1]XX[2]a. antrojoje[3]pusėje įsigalėjusi tendencija į fotografijos istoriją žiūrėti vien menotyriniu žvilgsniu, dar kiek ją papildant technikos ir technologijos kaitos apžvalga. Tokį požiūrį knygoje „Photography. Crisis of History“[4] įvairių šalių istorikai, kritikai, fotografai įvardija pačių fotografijos istorikų krize. Čia iškeliamas tebevyraujantis angloamerikinis centrizmas, į periferiją nustumiantis ištisus žemynus ir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą – jai nelengva prasiskinti kelią į globalųjį fotografijos raidos kontekstą. Jau nekalbant apie į sovietinę okupaciją patekusias mažas valstybes Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurių fotografijos istorinė raida, be vienos kitos pavardės, beveik išvis užsienio fotografijos istorikams nėra žinoma ir minima. Todėl minėto metodologinio fotografijos istorijos studijų rinkinio autoriai siūlo kitą kelią: pradėti nuo savo šalies ar regiono išsamesnio fotografijos istorijos tyrimo visais aspektais, bet lygia greta atsižvelgti į tarptautinį kontekstą.

Remdamiesi šia metodika, pažvelkime į Lietuvos fotografijos periodinėje spaudoje raidą ir pamėginkime atsakyti į klausimą, kuri data laikytina mūsų fotožurnalistikos pradžia?

Fotožurnalistikos pradžia – raižinys ir fotografija

Išradus naujas technologijas (1851 m. – šlapiojo kolodijaus, o kiek vėliau – ir sausojo metodus), fabrikiniu būdu pradėjus gaminti fotomedžiagas, atsirado galimybė užfiksuoti įvykį, tačiau tokios fotografijos kelias į to meto spaudos puslapius vedė per medžio raižinius – ksilografiją.

Vieni fotografijos istorijos tyrinėtojai įvykinės spaudos fotografijos pradžia laiko gaisrus ir kitas nelaimes (karo fotografijos pasirodė kiek vėliau), kiti – technikos pažangos, pvz., geležinkelių tiesimo, fiksavimą. Vilniaus geležinkelio tunelio kasimą 1860-aisiais užfiksavo fotografas Abdonas Korzonas (1826–1866), kurio darbus medžio raižiniais 1860–1865 m. skelbė Varšuvoje leidžiamas savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“[5] („Iliustruotas savaitraštis“). Ši Panerių tunelio statybos fotografija ir laikytina fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia.

Nors problema vis dėlto išlieka – kuri data laikytina fotožurnalistikos pradžia? Ar tada, kai fotografija medžio raižinių pavidalu atėjo į pirmuosius iliustruotus savaitraščius bei žurnalus, ar kai Georgas Meisenbachas 1883 m. išrado cinkografiją ir fotografija tiesiai keliavo į spaudos puslapius?

XXI a. pradžioje ir medžio raižinių etapą – ksilografiją linkstama laikyti (sąlygiškai, nes toliau abu būdai – piešinys ir fotografija – konkuravo greta) fotožurnalistikos pradžia. Tada tokiu leidiniu Lietuvoje reikėtų laikyti 1859 m. pradėtą leisti „TygodnikIlustrowany“, kuriame randame palyginti daug Vilniaus vaizdų; vien medžio raižinių pagal A. Korzono fotografijas 1861–1864 m. savaitraštyje galima suskaičiuoti 11[6]. Vėlesniais metais buvo išspausdinta keliautojo ir fotografo grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijų iš Afrikos raižinių[7]. Nuo 1865 m. leidžiamame lenkų savaitraštyje „Kłosy“ („Varpos“; 1880 m. susijungė su „Tygodnik Ilustrowany“) randame traukinio prie Šiaulių vaizdą pagal Konrado Brandelio fotografiją (1871 m.)[8] ir 1879 m. Šiaulių žemės ūkio parodos vaizdų pagal Piotro Simono Piotrovičiaus fotografijas. Suprantama, raižinių pagal Vilniaus fotografų A. Korzono, Juozapo Čechavičiaus ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukas būta ir daugiau[9]. Fotografijos iš Lietuvos medžio raižinių pavidalu buvo spausdinamos ir kituose kultūriniuose iliustruotuose lenkų savaitraščiuose – „Besiada literacka“ („Literatūriniai pašnekesiai“) ir „Tygodnik powszechny“ („Visuotinis savaitraštis“).

Spaudoje – anoniminės arba mėgėjų nuotraukos

Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, pirmasis Vilniaus dienraštis „Vilniaus žinios“ 1905 m. išspausdino net 31 portretinę, peizažinę, architektūrinę ar kitokią fotografiją.

1903 m. Vilniuje prie Neries pastačius elektrinę ir miestui pradėjus tiekti elektrą, atsirado galimybė įkurti cinkografijos įmonių. Pirmąją tokią prie savo fotoateljė tais pačiais metais atidarė Stanislovas Filibertas Fleris[10]. 1904 m. jo cinkografijos įmonė gamino štrichines klišes, o kitų metų pradžioje – ir klišes iš toninių nuotraukų. Fotografas Aleksandras Jurašaitis (1859–1915), gerai suprasdamas fotografinių iliustracijų svarbą spaudoje, 1905 m. fotografijos ir chemijos reikalais lankėsi Sankt Peterburge. 1906 m. jis gavo leidimą prie savo fotoateljė (dabar – Vilniaus Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampas) laboratorijos įrengti cinkografijos skyrių. Jame buvo gaminamos visų Vilniuje ėjusių lietuviškų laikraščių: „Vilniaus žinios“, „Lietuvos bitininkas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujojigadynė“, „Viltis“ ir kt. klišės[11].

1904–1918 m. Vilniuje buvo leidžiami 56 perio­diniai leidiniai lietuvių kalba, tačiau tik 21 buvo spausdinamos fotografijos. Kadangi leidiniuose nebuvo nurodomi fotografijų autoriai, galime atsekti tik vieną kitą fotografą: jau minėtą A. Jurašaitį, Aleksandrą Jurašaitytę, Antaną Strazdą, Praną Mašiotą, Pauliną Mongirdaitę ir dar kelis kitataučius. Iš to laikotarpio neturima duomenų, ar fotografijų autoriams buvo mokami honorarai. Regis, pirmieji fotožurnalistai ir leidinių pagalbininkai, kaip ir daugelis kitų bendradarbių, žadindami tautą, spaudai talkino nesavanaudiškai.

1913–1915 m. fotografijų itin pagausėja savaitraštyje „Lietuvos ūkininkas“,panašiai ir žurnale „Vairas“.

Vilniaus lenkų spauda fotožurnalistikos požiūriu buvo toliau pažengusi ir užsienio pavyzdžiu leido iliustruotus savaitraščius arba dienraščių priedus. „KurierLitewski“ priedas „Życie Ilustrowane“ 1908 m. surengė pirmąjį fotokonkursą – istorijos paminklai, kaimo gyvenimas, gamta, žmonių tipai – Lietuvos istorijoje. Jį laimėjo Janas Bułhakas (1876–1950), vėliau tapęs žymiausiu Vilniaus fotografu. 1913 m. Vilniuje pradėtas leisti dar vienas savaitraštis – „Wiadomości Ilustrowane“, kuriame buvo spausdinamos J. Bułhako, A. Jurašaičio ir kitų autorių fotografijos. Taip spaudoje vis tvirčiau buvo įteisinama autorystė greta anoniminių fotografijų. Tiesa, tuo metu visi Lietuvos autoriai buvo ne fotožurnalistai, bet mėgėjai ir fotoateljė fotografai.

Nepriklausomoje Lietuvoje – reportažo užuomazgos

1918 m. atgavus valstybės nepriklausomybę, suklestėjo lietuviška spauda, tačiau gerų spaudos fotografijų iliustracijų teko palūkėti. Dar 1923 m. pradžioje daugelis periodinių leidinių visiškai nespausdino nuotraukų. Tų metų liepos mėnesį pradėjusiame eiti žurnale „Krivulė“ fotografija iškart tapo lygiavertė tekstui informacija. Vėliau ir savaitraštis „IliustruotojiLietuva“, žurnalai „Naujas žodis“, „Skautų aidas“, dienraštis „Lietuvos aidas“ ir kt. gausiai spausdino fotografijas. Greitu laiku be jų neapsiėjo nė vienas periodinis leidinys. Nemenką darbą nuveikė ir 1920 m. įkurta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA). Kaune pradėjus veikti cinkografijos įmonėms „Žiedas“, „Ostra“, „Grafika“, „Vaizdas“, „Spaudos fondas“, „Vaga“, „Spindulys“, fotografijų periodiniuose leidiniuose itin padaugėjo.

Fotografijas periodiniams leidiniams pateikdavo spaudos agentūros, fotoateljė dirbantys profesionalai ir fotomėgėjai, be to, fotografijų klišės buvo skolinamos ir kitiems leidiniams. Ilgainiui iliustruotuose spaudos leidiniuose pradėjo dirbti ir fotokorespondentai. Pvz., laikraštyje „Policija“ 1935 m. fotokorespondentu dirbo Vytautas Augustinas. 

Bet iki lietuviškos spaudos Lietuvoje buvo dar vokiškasis fotožurnalistikos periodas. Vokiečiai leido „Zeitung der 10. Armee“, „Der Wilnaer Zeitung“, „Kownoer Zeitung“ ir jų iliustruotus savaitinius priedus „Bilderschau“ bei  „Scheinwerfer“. Leistas ir provokiškas laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ su savaitiniu iliustruotu priedu „Dabarties žiedai“.

Vokiečiai planavo siųsti spaudos fotografus į frontą. Buvo siunčiami ne tik fotožurnalistai, bet ir batalinių scenų piešėjai. Deja, šie asmenys nepasiekė tikrojo fronto, bet vokiškų leidinių redakcijas jie aprūpindavo fotografijomis iš gyvenimo šiapus fronto. Todėl spaudos leidinių prieduose būdavo daug fotoreportažų (tekstas ir nuotraukos) iš gamyklų, turgų, atspindimi kaimo darbai, sporto, net kultūros įvykiai – parodos ir koncertai.

Tai buvo naujas žodis ir Lietuvos fotografijos istorijoje, nors reportažo užuomazgų esama dar XIX a. Vilniaus fotografijose. Tačiau anuomet įvykis buvo atspindimas vienu, dviem vaizdais, o Lietuvoje leistuose vokiečių laikraščių iliustruotuose savaitiniuose prieduose „Bilderschau“ ir  „Scheinwerfer“ buvo pateikiamos 5–7 įvairių dydžių nuotraukos, jos derinamos su tekstu ir maketuojamos tam tikra seka. To nebuvo po spaudos draudimo sparčiai į priekį šoktelėjusioje lietuvių spaudoje, o ir po nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais dar negreitai atsirado pirmieji fotoreporteriai ir reportažai. Vokiečių darbai lyg ir liko užmiršti, tad gal dabar pats laikas užpildyti mūsų fotografijos istorijos spragas, parodant, kad ji niekada nebuvo izoliuota nuo kaimynų ir buvo kuriama ne vien lietuvių.

Lietuvos periodinės spaudos fotografijos raidai daug įtakos turėjo ilgas lietuviškos spaudos draudimas. Bet fotografija, palyginti su kitais kraštais, plėtojosi kūrybingai. Turime daug talentingų XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje dirbusių ir indėlį į Lietuvos kultūrą įnešusių fotografų. Jeigu į periodinės spaudos fotografijos pradžią pažvelgsime atidžiau, rasime ir kitokių, šiame straipsnyje neminimų šaltinių: JAV lietuvių spauda, Mažosios Lietuvos spauda, Rygos lietuvių spauda ir pan. Taigi nestokosime darbo ir ateityje.

Abdonas Korzonas. Panerių tunelio statyba, 1860 m. Ši A. Korzono fotografija laikytina fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinio muziejaus archyvas)

Abdonas Korzonas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Medžio raižinys, 1862 m. Šio pirmuoju Vilniaus vaizdų fotografu vadinamo meistro darbus medžio raižiniais 1860–1865 m. skelbė savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“.

Pirmąją cinkografijos įmonę prie savo fotoateljė Vrublevskio name sostinės Didžiojoje gatvėje 1903 m. atidarė Stanislovas Filibertas Fleris. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinio muziejaus archyvas)

Cinkografijos skyrius veikė ir prie Aleksandro Jurašaičio fotoateljė (dabar – Vilniaus Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampas) laboratorijos. Čia buvo gaminamos visų XX a. pradžioje Vilniuje ėjusių lietuviškų laikraščių klišės. Pastatas fotografuotas 1973 m. Virgilijaus Juodakio nuotr.

1918 m. atgavus valstybės nepriklausomybę, suklestėjo lietuviška spauda, tačiau spaudos fotografijų teko palūkėti dar keletą metų – daugelis leidinių jų nespausdino. 1923 m. liepą pradėjusiame eiti žurnale „Krivulė“ fotografija iškart tapo lygiavertė tekstui informacija. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinės bibliotekos fondai)

Iki lietuviškos spaudos Lietuvoje buvo dar vokiškasis fotožurnalistikos periodas. Lietuvoje leistuose vokiečių laikraščių iliustruotuose prieduose „Bilderschau“ ir  „Scheinwerfer“ būdavo pateikiamos 5–7 su tekstu derinamos nuotraukos. O tai jau galima vadinti fotoreportažu.

1917–1918 m. Kaune leistas ir provokiškas laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ su savaitiniu iliustruotu priedu „Dabarties žiedai“.

Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinės bibliotekos fondai)

Stanislovas Žvirgždas. Fotografijos istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas


[1]   Frizot, Michael. The New History of Photography. Köln, 1999.

[2]   Warner Marien, Mary. Photography. A Cultural History. London, 2002.

[3]   Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945. Vilnius, 2016.

[4]   Photography. Crisis of History. Barcelona, 2003.

[5]   Plater-Zyberk, Malgorzata. Abdon Korzon – pierwszy fotograf Wilna. In: Vilniaus fotografai. Vilnius, 2005, p. 15–35.

[6]   Ten pat, p. 19.

[7]   Tygodnik Ilustrowany. 1883, Nr. 29.

[8]   Junevičius, Dainius. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje. Kultūros barai, 2009, Nr. 5, p. 86.

[9]   Jankauskas, Vidmantas. Istorinės Lietuvos vaizdai XIX a. antrosios pusės Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2009, Nr. 52, p. 191–208; Jankauskas, Vidmantas. „Vilnijos invazija“ XIX a. antrosios pusės iliustruotuoseVaršuvos savaitraščiuose. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2010, Nr. 57, p. 105–122.

[10]  Žvirgždas, Stanislovas. Susipynusios vieno medžio šakos. Vilnius, 1999, p. 17.

[11]  Ten pat, p. 22.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

10 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist