Vilniaus istorija

Kaip keitėsi Vilniaus katedra

Ne taip seniai „bronzinis“ įdegis reiškė, kad esate prasčiokas.

Ne taip seniai buvo patariama, jog būtina užsitraukti karietų užuolaidas, kad nereikėtų matyti pasibjaurėtino Alpių peizažo.

Ne taip seniai gotika buvo laikoma visiška barbarybe, kažkokia „davatkiška“ tamsuma.

 

Ne taip seniai barokas santūriai toleruotas arba tyliai laikytas beskonybe. Kažkas panašaus, kaip baltas „vestuvinis tortas“, ant kurio daug „ružavų“ valgomų rožyčių.

Stengtasi grožėtis viskuo, kas yra šiuolaikiška. Gražus miestas – tai švarus, nedvokiantis ir šiuolaikinių pastatų turintis miestas.

Nauja architektūra buvo ne tik graži, bet ir civilizuota, jeigu ji buvo simetriška, apgalvota, turėjo orderį ir priminė Senovės Graikiją ar Romą. Kitaip tariant, tvarka, taisyklės ir įstatymo viršenybė.

 

Iki paveldosaugininkų atsiradimo išsaugoti nereiškė negriauti. Kiekviena karta ne tik norėjo, bet ir įsivaizdavo, jog privalo kai kuriuose daiktuose sukurti savo paveldą. Vilniaus katedra geriausias to pavyzdys.

Po 1530 metų gaisro gražioji, gotikinė Vilniaus katedra atstatyta renesansiniu stiliumi. 1610 metais katedrą nusiaubė dar vienas gaisras. Tada katedra atstatyta jau su baroko bruožais. Pagrindiniame fasade net pastatyti du gražūs barokiniai bokštai.

1769 metais kilusi audra nugriovė vieną iš katedros bokštų. Virsdamas perskėlė skliautus ir užmušė 6 žmones. Katedra buvo uždaryta.

 

1783 metais Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus projektą. Pagaliau ji įgavo civilizuotą grožį. Ji tapo darniu ir monumentaliu klasicizmo pastatu.

Iš senosios katedros išorės ir tik Lauryno Gucevičiaus talento dėka liko barokinė Šv. Kazimiero koplyčia.

Tačiau ir čia architektas turėjo išspręsti civilizacinį, t.y. taisyklėmis (orderiu ir t.t.) pagrįsta, klausimą. Tam, kad išlaikyti simetrišką kompoziciją, kitoje katedros pusėje turėjo pastatyti zakristiją kaip šv. Kazimiero koplyčios išorės kopiją.

 

Paveldosaugos paradoksas. Tai ką reikia daryti, jog siūlydamas vieną ar kitą išsaugoti ateinančioms kartoms, netektų nusivilti?

Gal šių dienų architektūrinis stiklas simbolizuoja žmonių troškulį skaidrumui, aiškumui, paprastumui?

Kaip prieš 300 metų antikinis orderis žymėjo siekį prigimtinėms teisėms ir lygiateisiškumui, nepaisant žmogaus kilmės ir nelaisvės?

 

Iliustracijos iš knygos „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“, V. Urbanavičius, 2018, Vilnius.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato informacija

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
14 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
naujausius
seniausius labiausi vertinti
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Eugenijus
Eugenijus
1 mėnesį

“Tam, kad išlaikyTI simetrišką kompoziciją…” Taip ir matau, kaip karste vartosi garbieji kalbininkai 🙁

Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button