Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje rodyta pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos XVI a. antros pusės iškilminga akademinė apranga XIX–XX a. pirmoje pusėje buvo saugoma nuo sunaikinimo kartu su kitomis istorinėmis vertybėmis Vilniaus katedroje. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai prisideda prie Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje naujai atrastos, identifikuotos ir prof. Rimvydo Petrausko inauguracijos Vilniaus universiteto rektoriumi proga parodytos pirmojo rektoriaus akademinės aprangos istorijos – iš tiesų, yra daugiau paslapčių, kurias verta atskleisti.
Daugelį mįslių jau įminė Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus dailės akademijos darbuotoja doc. dr. Miglė Lebednykaitė, identifikavusi aprangos elementus skirtinguose muziejuose ir atsakiusi į daugelį istorijos klausimų. Tačiau viena iš iki galo neatskleistų rektoriaus P. Skargos iškilmingos akademinės aprangos – togos, pelerinos ir bireto – istorijos paslapčių yra tai, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rūpesčiu šie prabangūs rūbai, kurie tam tikra prasme gali būti lyginami su valdovų karūnaciniais apdarais, kuriais nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pradžios iškilmių proga puošėsi bene visi Vilniaus universiteto rektoriai, atsidūrė Vilniaus katedroje.
Vienas dokumentas, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus katedros kapitulos fonde, padėjo atskleisti, kaip šios Vilniaus universiteto relikvijos pakliuvo į Vilniaus katedrą, o vėliau – į muziejų. Tai tuomečio Vilniaus katedros kapitulos prelato kantoriaus ir dvasinės kolegijos asesoriaus Antano Fialkovskio 1844 m. lapkričio 28 d. greičiausiai Vilniuje rašytas laiškas tos pačios kapitulos garbės kanauninkui ir pakustodžiui Jokūbui Karolevičiui. Prelatas A. Fialkovskis laiške informuoja, kad jis į Vilniaus katedros lobyną perduoda Vilniaus universiteto rektoriaus P. Skargos togą ir biretą, prašydamas saugoti šias relikvijas „kaip krašto istorijos atminties ženklus“.
Taigi, iškilmingi pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus P. Skargos akademiniai rūbai, tapę pereinamaisiais rektorių iškilmių apdarais, nuo 1844 m. buvo saugomi Vilniaus katedros lobyne kartu su kitomis didžiausiomis istorinėmis ir meninėmis vertybėmis, priminusiomis sunaikintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą ir apsaugotomis nuo Rusijos imperijos grobstymų bei naikinimų. Į Vilniaus katedrą ir jos lobyną XIX a. po sukilimų ir okupantų represijų pateko daug bažnytinių vertybių ir kitų istorinių relikvijų, perkeltų iš maskolių uždarytų ir užgrobtų katalikų bei unitų šventovių, vienuolynų. Vilniaus katedra ir jos lobynas tapo tautos istorinei atminčiai svarbių relikvijų saugojimo vieta. Tikėta, kad okupacinė valdžia nesiryš uždaryti Vilniaus katedrą.
Tai, kad P. Skargos toga ir biretas atsidūrė tuomečio Vilniaus katedros kapitulos kanauninko A. Fialkovskio žinioje, nestebina. A. Fialkovskis gimė unitų kunigo šeimoje, vėliau tapo Romos kataliku, baigė Vilniaus kunigų seminariją, tapo teologijos ir teisės daktaru, profesoriumi. Dėstė tiek seminarijoje, tiek Vilniaus dvasinėje akademijoje. Vilniaus dvasinė akademija buvo įkurta 1832 m., kai po sukilimo numalšinimo maskoliai brutaliai uždarė Vilniaus universitetą. Akademijai, pratęsusiai universiteto tradiciją, atiteko ir buvusio universiteto regalijos, relikvijos, kitas turtas. Kan. prof. A. Fialkovskis 1839–1842 m. buvo Vilniaus dvasinės akademijos antrasis rektorius, kuris, tikėtina, galėjo naudotis arba bent jau saugoti P. Skargos togą ir biretą.
1842 m. Rusijos okupacinė valdžia nutarė Vilniaus dvasinę akademiją iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės perkelti į imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Kan. prof. A. Fialkovskis liko Vilniuje ir, matyt, nenorėjo, kad Vilniaus universiteto pirmojo rektoriaus P. Skargos iškilmingi rūbai iškeliautų iš Lietuvos. Jis Vilniaus universiteto regalijas – pirmojo rektoriaus P. Skargos togą ir biretą – 1844 m. grįžęs po gydymosi užsienyje perdavė saugoti į Vilniaus katedros lobyną.
1846 m. kan. prof. A. Fialkovskis trumpam buvo paskirtas Vilniaus vyskupijos administratoriumi (kapituliniu vikaru), o 1852 m. tapo Vilniaus katedros kapitulos prelatu kantoriumi. Vėliau jis buvo Mogiliavo arkivyskupijos metropolijos administratoriumi, Podolės Kameneco vyskupu, o galop tapo visos Rusijos imperijos Katalikų bažnyčios vadovu – Mogiliavo arkivyskupu metropolitu (1872–1883).
Taigi, arkivyskupo prof. A. Fialkovskio asmenybė ir veikla akivaizdžiai nusipelno atidesnio tyrinėtojų dėmesio. Jam buvo labai svarbu, kad šie daugelyje istorinių įvykių dalyvavę ir didelę simbolinę prasmę turintys rektoriaus rūbai būtų išsaugoti ateičiai. Dvasininkas mąstė ir veikė istorinės atminties saugojimo svarbos kategorijomis, turėdamas galvoje Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo sunaikinimo, Rusijos okupacijos, represijų ir naikinimų grėsmes.
Įdomu, kad P. Skargos toga ir biretas yra ne vieninteliai istorinei atminčiai bei Bažnyčios tradicijai svarbūs reliktai, išsaugoti prof. A. Fialkovskio rūpesčiu. 1859 m. į Vilniaus katedrą buvo perduotas Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Šį paveikslą, 1845 m. caro administracijai uždarius Senųjų Trakų benediktinų vienuolyną, vienuoliai išvežė į Nesvyžių. Paveikslo kilmės istorija tradiciškai buvo siejama su Bizantijos imperatoriumi Manuilu II Paleologu, esą, jis paveikslą dovanojo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga. Todėl prof. A. Fialkovskis manė, jog toks paveikslas privalo papuošti Vilniaus katedroje grafo Eustachijaus Tiškevičiaus pastangomis 1853 m. atkurtą paminklą Vytautui.
Tokie arkivyskupo prof. A. Fialkovskio, grafo E. Tiškevičiaus veiksmai buvo labai svarbūs nelaisvės laikais, o patriotinių poelgių, susijusių su Vilniaus katedra XIX a., buvo kur kas daugiau. Vilniaus vyskupas Andrius Benediktas Klongevičius į tolimiausius buvusios Abiejų Tautų Respublikos kraštus siuntė šv. Kazimiero relikvijas, kurios turėjo simbolizuoti ir palaikyti dvasinę šio regiono vienybę. Kitas Vilniaus vyskupas, vėliau tapęs Mogiliavo arkivyskupu metropolitu, Vaclovas Kazimieras Žilinskis (jo įpėdiniu arkivyskupo soste buvo A. Fialkovskis), ne tik dovanojo Vilniaus katedrai daug įvairių vertybių, bet 1864 m. traukiniu iš Sankt Peterburgo sugrąžino Vilniaus vyskupų portretų galeriją. Ji išsaugota iki šių dienų.
Šiuo istoriniu prisiminimu apie naujai atrastų pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos iškilmingų akademinių rūbų istorijos epizodą Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė sveikina žymų Lietuvos istoriką, Jo Magnificenciją 87-ąjį Vilniaus universiteto rektorių, profesorių dr. Rimvydą Petrauską jo inauguracijos antrajai kadencijai proga.
Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Vydas Dolinskas
