Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas daugiau nei per pusę sumažino bendrovei „Vilniaus vandenys“ Aplinkos apsaugos departamento paskirtą padidintą taršos mokestį už ftalatus ir fenolius. Teismas konstatavo, kad bendrovė nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokesčio už aplinkos teršimą. Dėl to mokestinė prievolė jai buvo sumažinta daugiau nei dvigubai – nuo 7,56 mln. iki 3,02 mln. eurų.
„Panašaus sprendimo, atsižvelgiant į kitų vandentvarkos įmonių patirtį, pirmosios instancijos teisme ir tikėjomės. Nepaisant to, kad mokestinė prievolė bendrovei buvo ženkliai sumažinta, vis tik teismas nepasisakė dėl kitų mums reikšmingų aplinkybių: aplinkosaugininkų tyrimams paimto mėginio paėmimo procedūrinių pažeidimų, tyrimo patikimumo, tyrimų protokolų ir kt.“ – sako „Vilniaus vandenų“ Veiklos organizavimo tarnybos direktorius Egidijus Anulis.
Tiek Aplinkos ministerija, tiek ministerijai pavaldžios įstaigos iki mokestinės prievolės skyrimo „Vilniaus vandenims” ir kai kurioms kitoms vandentvarkos įmonėms, laikėsi pozicijos, kad šalies miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatus ir fenolius, jos buvo įpareigotos tik stebėti iš juridinių klientų su nuotekomis atitekančią taršą ir teikti duomenis aplinkosaugininkams. Tai ir buvo atliekama. Tačiau nuo 2019 metų aplinkosaugininkų nuomonė pasikeitė, didžiosios – Klaipėdos, Kauno, Kėdainių ir Vilniaus – vandentvarkos bendrovės buvo apkaltintos taršos nuslėpimu ir netikėtai sulaukė reikalavimo mokėti 50 kartų padidintus viršnormatyvinės taršos mokesčius.
„Neviršyti didžiausios leistinos ftalatų ir fenolių koncentracijos reikalavimų griežtai laikėmės. Duomenų apie fatalatus neslėpėme, kiekvienais metais teikėme monitoringo duomenis. Todėl net ir per pusę sumažinta sankcija yra neadekvati“, – aiškina E. Anulis. Todėl nepaisant prievolės sumažinimo, šios dienos teismo sprendimą, bendrovė skųs aukštesnės instancijos teismui.
Pasak „Vilniaus vandenų“ Veiklos organizavimo tarnybos direktoriaus, bendrovė tikisi, kad aukštesnės instancijos teismas atsižvelgs į tai, kad šiuo ir kitų analogiškų ginčų atveju, nesuveikė valstybinė aplinkos būklės stebėsenos (monitoringo) sistema, leidimų išdavimą/keitimą bei kontrolės funkcijas vykdančios institucijos neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, nebuvo užtikrintas esminis principas „teršėjas moka“.
Tiesiog sumažinus mokestines prievoles vandentvarkos bendrovėms, šalyje lieka neišspręsta ir ftalatų taršos problema – šių teršalų naudojimo gamyboje ir buityje ydingas reguliavimas. Bendrovės įsitikinimu, tokia praktika nepadeda užkirsti kelio ftalatų ir fenolių taršos šaltiniui. Ftalatai kenkia sveikatai ne tik tuomet, kai jie su nuotekomis patenka į gamtą, bet, visų pirma, būdami mūsų buityje. Dėl to vis daugiau šalių riboja ftalatų ir fenolių naudojimą pramonėje, o iki 2033 m. ES yra įpareigojusi visas nares pasiekti nulinę ftalatų bei fenolių taršą.
