Vokietijos kapitalo įmonei „Homanit Lietuva“ gavus visus būtinus leidimus ir pradedant testuoti daugiau nei 200 mln. eurų vertės medžio plaušų plokščių gamyklą Pagiriuose, šalia Vilniaus, jos vadovė Inga Urbonavičiūtė sako, kad bendrovė įveikė didžiąją dalį iššūkių ir ruošiasi gamybos pradžiai birželį.
„Homanit Lietuvai“ tiek statybų metu, tiek pastačius gamyklą kilo kliūčių, neleidusių jai laiku pradėti veiklos, tačiau įmonės, esančios vandens apsaugos zonos (VAZ) teritorijoje, vadovė sako, jog iš valstybės tikisi vienodo teisinio reguliavimo bet kokiai veiklai tokiose apsaugos zonose.
„Ar įstatymas lygus visiems? Ne. Kodėl išlindo per „Homanit“ prizmę? Nes mes pagal savo veiklos rūšį turėjome daryti pilną poveikio aplinkai vertinimą (…). Tikimės, kad teisinis reguliavimas turėtų būti vienodas visiems, ar tai yra „Homanit“, ar tai parduotuvė, ar garažiukas, kuris tvarko mašinas Pagiriuose, ar tai gyventojas“, – interviu BNS sakė įmonės vadovė.
Pasak I. Urbonavičiūtės, dėl veiklos vandens apsaugos zonoje ribojimų ji negali gamyklos teritorijoje pilti dyzelino, todėl jos sunkioji technika važinės per gyvenvietę ir kurą pils vietos degalinėje už įmonės ribų.
„Skambės juokingai, bet čia yra mažiausia problema, galbūt absurdiškiausia problema, bet ji yra sprendžiama. Tiesiog ta technika yra labai didelė, ji turi turėti specialius leidimus važiuoti į degalinę. Kaip žemdirbiai važiuoja su kombainais, taip ir mes važiuosime“, – kalbėjo įmonės vadovė.
Pasak I. Urbonavičiūtės, praėjusią savaitę pradėti gamybos bandymai tęsis apie tris mėnesius, o gamykla visu pajėgumu pradės veikti birželį.
Daugiau nei 215 mln. eurų vertės gamykla yra didžiausia investicija Vokietijos įmonės istorijoje.
Skelbta, kad joje per parą planuojama pagaminti apie 1 tūkst. kub. metrų plokščių, per pirmus metus ji galėtų pasiekti 60–70 mln. eurų apyvartą, kuri galėtų išaugti triskart pradėjus plokščių apdailinimo darbus. Produkciją įmonė ketina eksportuoti į Europos šalis.
– Neseniai paskelbėte, kad gamykloje prasideda įrenginių testavimas. Kada gamykla pradės veikti visu pajėgumu?
– Taip, paskelbėme, kad pradedame pirmąjį testavimo etapą. Planuojame, kad jis truks iki balandžio vidurio, dar neįvardinsiu tikslios dienos. Po to prasidės hidrauliniai bandymai, jiems reikalingas garas, todėl jau kursime ir termotepalo pašildymo įrenginį. Tai, ką dėstau, yra mūsų planas, jis gali koreguotis.
Apie gegužės vidurį mes turėtume pradėti testinę (bandomąją – BNS) gamybą, tik dienos metu, nes turėsime technologinės įrangos gamintojo atstovus. Tai yra procesinė gamyba, ją sunku stabdyti naktį, bet stabdysime. Kiek tai užtruks – vėlgi, kaip seksis, planuojame, kad dvi-tris savaites.
Pradėti gaminti planuotume nuo birželio – išeiti į tą keturių pamainų režimą, 24 valandas per parą, nes tik tada pradedi siekti ekonominių rodiklių, turėti greitį, tvarkingus procesus. Kodėl kalbu taip gana atsargiai? Todėl, kad paleidžiame didžiulę gamyklą ir jei nors viena įrangos grandis mums nesuveiks, mes remontuosime, stosime ir testuosime vėl. Kalbame apie neapibrėžtą dalyką – galime stoti pusdieniui, galime ir porai savaičių, jei bus įrangos gedimas.
– Bet nekalbame apie stojimą pusmečiui, metams?
– Aš tikiuosi, ne. Tiesiog nubrėžti tokio kalendorinio griežto plano mes nenorėjome. Sakėme, kad po kiekvieno etapo mes informuosime apie sekančio etapo pradžią, kad būtų visiems viskas aišku.
– Ar teisingai suprantu, kad šiuo metu jokių ribojimų gamyklai veikti nėra?
– Gamykla turi visus reikalingus leidimus, statybos pabaigtos, pastatai užregistruoti, aplinkosauginis patikrinimas baigtas ir gamykla gali pradėti veikti – ne tik testuoti, bet ir veikti.
– Papasakokite detaliau, kas šiuo metu jau pastatyta Pagiriuose ir kas paruošta testavimui?
– Mūsų fabrikas – tai tarsi du fabrikai po vienu stogu, turintys vieną adresą. Vienas fabrikas pagamina (medžio plaušų – BNS) plokštę, neapdailintą, nenudažytą – tai yra skirtingų storių plokštės, kurios gali būti naudojamos baldų arba statybų pramonėje. Kita dalis yra jos apdailinimas (angl. post-processing operations) – tai, kas eina po pagrindinės gamybos.
Jei kalbant apie plokštės gamybą, tai pastatyta yra viskas, yra automatizuotas ir integruotas procesas. Jei kalbėti investicijų prasme, apie tuos investuotus 220 mln. eurų, tai čia yra didžioji dalis investicijų.
Jeigu kalbėti apie toliau seksiančias operacijas, apdailinimo, ką pavadinau kitu fabriku, – tai mes galime dengti plėvele, gręžti, pjauti, šlifuoti, dažymo dar neturime. Didžioji dalis įrangos jau yra, bet mes neskubame, darome pragmatiškai, etapais. Yra nemažai klientų ir tai pirmai, neapdailintai plokštei, tada palaipsniui pereiname prie tų kitų operacijų.
– Patikslinkite, ar nepasikeitė planai kalbant apie skaičius – kokia bus gamyklos apyvarta? Anksčiau minėjote 60-70 mln. eurų per metus ir kad šis skaičius ateityje gali didėti 2-3 kartus.
– Gali būti ir tris (kartus didesnė apyvarta – BNS), priklausomai nuo to, kokios operacijos. Jeigu kalbėti apie tą pirmąjį skaičių – 60-70 mln. eurų – taip, jis nesikeičia, jis yra realus ir tiesiogiai koreliuoja su medžio kaina, galutine plokštės kaina. Šiuo metu ta medžio kaina nekinta labai smarkiai, tai tie 70 mln. eurų (apyvartos – BNS) skamba realiai. Apie tą dvigubinimą-trigubinimą neatsakysiu šią minutę, nes kai biudžetuosime kitus metus, sau pasakysime labai aiškiai, kurie įrenginiai mums prioritetiniai, kas laukia ir tada gims tikslesnis skaičius.
– Didžioji dalis produkcijos būtų eksportuojama?
– Ir Lietuvoje stipri baldų pramonė, tai gali būti, kad dalis produkcijos bus tiekiama Lietuvos baldų gamintojams.
– Bet jūs vis dar negalite įvardinti, kokia dalis produkcijos būtų eksportuojama, kokia skirta Lietuvos rinkai?
– Neįvardinsiu ir dabar dėl tokios labai objektyvios priežasties – mes sau dar iki galo nepasakėme, kuri dalis produkcijos būtų statybų, kuri baldų pramonei. Tik turėdami tą skaičių mes vardinsime rinkas.
– O užsienio rinkos, kokios jos gali būti?
– Europa plačiąja prasme.
– Apie darbuotojus, „Sodros“ duomenimis, šiuo metu „Homanit Lietuvoje“ dirba 117 žmonių. Ar čia jau visas skaičius, reikalingas pradėti veiklai?
– Ne.
– Tai kiek dar reikės darbuotojų?
– Dabar skaičiuojame ir daliname į dvi dalis – iki birželio-liepos pasileidžiame žalios neapdailintos plokštės gamybą, tai kokius 30 tikrai priimsime dar iki tada, o priklausomai nuo to, kiek apdailinimo operacijų padarysime, aš matau 200 kaip realų skaičių (iš viso dirbančiųjų įmonėje – BNS) iki metų galo. Nebent pasikeis rinkos situacija, bet ir tai – koks 160 būtų.
– Gamyklos startas strigo ir paskutinį kartą planas buvo veiklą pradėti pernai rudenį, tai gal galėtumėte paaiškinti, kodėl veiklos pradėti nepavyko iškart?
– „Homanit Lietuva“ vykdė hidraulinius bandymus 2023 metų pabaigoje – 2024 metų pradžioje, jie buvo vykdomi nepabaigus statybų. Tai buvo ne gamyba, o bandymai, per juos išryškėjo tikrai daug trūkumų, dėl kurių neturime ko kaltinti, tai „Homanit“, sakykime, patirties trūkumai ir įrangos montavime, ir aplinkosaugos dokumentų parengime, ir pačiose statybose, o šalia to ir VAZ (vandens apsaugos zonos – BNS) linija (…). Buvo ir lūkesčiai, kad galbūt VAZ nebus, bus mažiau reikalavimų ir visa kita.
Tuomet akcininkai stabtelėjo pagalvodami, kiek šitas reikalas kainuos padaryti taip, kad jis būtų teisėtas, legalus ir veiktų VAZ apribojimuose (…). Prisijungiau (2024 metų – BNS) liepą, pradėjau daryti inventorizaciją, problemas mačiau, galvojau, kad jų sprendimas užtruks truputį trumpiau ir dėl to gal buvo per drąsus pasakymas, kad rudenį startuosime.
– Viena iš kilusių problemų buvo dyzelino pylimas į transporto priemones gamyklos teritorijoje?
– Taip, buvo. Skambės juokingai, bet čia yra mažiausia problema, galbūt absurdiškiausia problema, bet ji yra sprendžiama. Tiesiog ta technika yra labai didelė, ji turi turėti specialius leidimus važiuoti į degalinę. Kaip žemdirbiai važiuoja su kombainais, taip ir mes važiuosime (…). Bet mes labai aiškiai pasakėme – mūsų krautuvai tampa elektriniais, išsinuomavome kitokius, o traktoriai važiuos į degalinę.
– O tai trumpalaikis ar ilgalaikis sprendimas?
– Mes pasiruošę taip gyventi. Jei klausiate, ar tai yra absurdas, tai manau, kad yra absurdas, bet mes gyvensime. Bet čia pereiname prie kito klausimo – tai yra VAZ apribojimas. Buvo priimta „Homanit“ pozicija – mes nekovojame, neįtakojame ir niekaip nedalyvaujame VAZ sumažinime, nesame teisiniame ginče, nesame trečia šalis ir tikime, kad valstybė ir jos institucijos supranta geriausiai, kiek vandenviečių, kiek vandens, kokio debeto reikia Vilniaus miestui. Ir čia mes padedame tašką, mes su šituo nekovojame.
Tai toks išeities taškas, kol bus VAZ su dabar esančiais apribojimais, tol mes važinėsime į tą degalinę, gal amžinai važinėsime, o gal Pagirių gyventojus sunervins tie važinėjantys traktoriai.
– Bet kiek tas važinėjimas palies pačią gyvenvietės teritoriją?
– Ten viena degalinė tėra ir, aišku, kad važiuosime per gyvenvietę.
– Ekonomikos ir inovacijų ministerija kalba apie ydingą teisinį reglamentavimą, ji irgi mini tą kuro pylimą vandenvietės teritorijoje. Ar jūs turite kokių lūkesčių iš institucijų, valdininkų, kalbant apie teisinius pakeitimus?
– Noriu pasakyti vieną esminį dalyką, kad VAZ nėra „Homanit Lietuvos“ problema ir šitą demistifikuokime nuo pat pradžių (…). „Homanit“ tapo tokiu lakmuso popierėliu, kuris parodo, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme yra tam tikro perteklinio reguliavimo. Mes nekalbame apie VAZ dydį, ar jis turi būti Pagiriuose, ar ne – ne mano kompetencijos ir ne mano diskusijos klausimas.
Net ne tas dyzelinas ar jo pylimas yra problemos esmė. Yra trečia VAZ juosta, joje draudžiama naudoti, gaminti, sandėliuoti pavojingas chemines medžiagas ir preparatus. Kas yra pavojinga cheminė medžiaga? Tai ir tas aerozolis, tokia buitinė medžiaga, kurią tualete papurškiame (…), namie turite šaldytuvą, jame yra freonas, jis yra pavojingas. Čia paliečiau tą buitinį lygmenį. Jeigu „Homanit“ negali pilti į traktorių kuro VAZ teritorijoje, tai tūlas gyventojas į žoliapjovę irgi negali. Tai yra visiškai tas pats.
Aš už tai, kad saugotume vandenį, vienareikšmiškai, bet čia buitinis lygmuo. Kuomet kalbame apie įmones, įstatymas turi galioti visiems (…). Paėmėme Panevėžio, Šiaulių, Šilutės ir porą Vilniaus VAZ teritorijų, įskaitant ir Pagirius. Ką ten matome? Šiaulių VAZ teritorijoje stovi pavojingų atliekų deginimo įmonė, kiekviename VAZ atrandi degalinę.
Ar įstatymas lygus visiems? Ne. Kodėl išlindo per „Homanit“ prizmę? Nes mes pagal savo veiklos rūšį turėjome daryti pilną poveikio aplinkai vertinimą.
– Kitaip tariant, jame jūsų manymu, reikalingi pokyčiai, apie kuriuos kalba ministerija?
– Mes nesitikime (iš institucijų – BNS) kažkokių specialių ekskliuzyvinių sąlygų bendrovei „Homanit“. Nesitikime VAZ sumažinimo, bet tikimės, kad teisinis reguliavimas turėtų būti vienodas visiems, ar tai yra „Homanit“, ar tai parduotuvė, ar garažiukas, kuris tvarko mašinas Pagiriuose, ar tai gyventojas.
– Pažiūrėkime į aktyvią vietos bendruomenę „Medeina“ – ji rengė ne vieną piketą, yra įsitraukusi ir į teisminius ginčus, susijusius su jūsų gamykla. Kaip jūs matote tokį jų įsitraukimą, ar vyksta tarpusavio dialogas?
– Bandė vykti ir mes tęsime jį. Kartais sunku taip imti ir sukurti tą dialogą, kai šalys turi tokius priešiškus nusistatymus, bet mes norime to dialogo. Bandėme iš pradžių tiesmukai, paskui pradėjome kitaip. O kaip sukursi dialogą? Per skaidrumą ir aktyvų komunikavimą, kas vyksta. Kai turi fabriką-šmėklą, kuriame nežinia kas pradės vykti ar nepradės, tai turbūt santykio nepagerinsi su bendruomene niekada. Pramonės objektas šalia gyvenamosios teritorijos visada bus nelabai didelis džiaugsmas, bet turbūt reikia kalbėti su bendruomene apie tai, kas neramina, klausyti, išgirsti ir atlėpti.
– Gal esate numatę kokį paramos mechanizmą vietos gyventojams?
– Man parama atsiranda tada, kai žinai bendruomenės poreikius. Eiti siūlyti pinigus, kad gal jums tą ar aną – čia ne mūsų kelias. Pradžioje reikia atviro dialogo ir išgirdimo tikrųjų poreikių, bet mes norime remti.
– Siektumėte kompromiso?
– Vienareikšmiškai. Čia net ne kompromisas. Mes iš tikrųjų nusiteikę remti ir „Homanit“ grupė tą daro (…). Iki manęs organizavo ekskursiją parodyti bendruomenei ir savivaldybei, ką „Homanit“ grupė yra padariusi Lenkijoje, bendruomenėms, kurios gyvena netoli fabrikų. Mes ir tą norime daryti, bet norime tų tikrųjų poreikių ir, aišku, pradėti dirbti, kad uždirbtume ir galėtume remti.
– Patikslinkite, jei klystu, – šiuo metu dar nepaskirta posėdžio data ir tęsiasi teisminis procesas dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV). Ginčo šalis yra ir „Homanit Lietuva“, o Regionų administracinio teismo sprendimas buvo apskųstas visų trijų pusių. Jei vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų, kad PAV yra reikalingas, tai ar gamykla, jos testavimas vėl sustotų?
– Čia turėtų atsakyti teisininkai (…), bet dėl to mes nesibauginame. Jei reikės, darysime (iš naujo PAV – BNS).
Tame teisminiame ginče bylinėjasi Aplinkos apsaugos agentūra ir „Medeina“, ne „Homanit Lietuva“, ji yra trečioji šalis ir ką teismas nuspręs, tą „Homanit“ vykdys (…). Mes neisime ir nenorime eiti į teisinius ginčus ir kol kas nematome, kad kuris nors teisinis ginčas galėtų mūsų veiklą stabdyti.
– Bendruomenės požiūris iš pradžių buvo toks, kad norėjo išvis gamyklą su žeme sulyginti, jūs sakote, kad bandėte ir ėjote link dialogo, tai ar pasikeitė nors kiek vietos gyventojų požiūris, jūsų akimis?
– Pastebėjau bendruomenės fragmentiškumą. Kai kalbame apie bendruomenę, tai ne visa ji nori, kad tas fabrikas būtų nugriautas, yra kas nori, yra kieno požiūris nepasikeitė, yra kas mato tai kaip potencialų darbdavį, yra bendruomenės dalis, kuri nori paramos socialiniams projektams. Vienu žodžiu neatsakysiu, ar pasikeitė, ar ne. Pamačiau, kad bendruomenė yra labai marga.
– Pabaigai – ko tikitės iš visų pusių šioje istorijoje, koks lūkestis ateičiai?
– Visada savęs klausiu, ar matau prasmę tame, ką darau. Prisijungiau prie „Homanit“ grupės, nes tikrai matau prasmę, nes šitas darbdavys atėjo ilgam, jis gali duoti daug Lietuvos ekonomikai.
– Ačiū jums.
Autorius Aurimas Ragelis
