Vilniaus rinka

Greitai atsidarysiančiame viešbutyje „Pacai“ – įspūdingi meniniai atradimai

Greitai duris pravers viešbutis Pacai – įstabus pastatas ir pirmasis viešbutis Lietuvoje, įkurtas buvusiuose didikų rūmuose. Rekonstruojant Pacų rūmus, sluoksnis po sluoksnio atidengiant sienas, buvo įminta daug senovės paslapčių, rasta įstabių italų meistrų kurtų freskų, tapybos elementų, skulptūrų ir įvairių autentiškų detalių.

Daug metų šis pastatas buvo apleistas, naudojamas įvairioms administracinėms reikmėms, o ten šeimininkavę darbuotojai nelabai suprato, kokios vertės pastate yra įsikūrę.

Kai 1831 m. pastatą iš didikų perėmė carinė valdžia, ten egzistavęs menas buvo sistematiškai naikinamas vieno šeimininko po kito – tai rusų kariškių, tai vokiečių Pirmojo pasaulinio karo metais, tai lenkų ir tada sovietų.

 

Pacų viešbučio rekonstrukcijos komanda keletą metų nenuilstamai dirbo, kol atskleidė ir išsaugojo kiek įmanoma daugiau istorinio meno ir architektūros detalių, dar likusių po keliais sienų dažų sluoksniais, tada kai kurias detales atstatė, daugelį rekonstravo.

Pacai

Trumpa Pacų rūmų istorija

Pagal A.R. Čaplinsko ir T. Dambrauskaitės tyrimus, nuo XV amžiaus pabaigos šiuos pastatus valdė didikai Astikai. Anūkas Grigas Astikas iššvaistė šeimos turtus ir užsiėmė netikrų pinigų kaldinimu. Apkaltintas tėvynės išdavimu, Astikas buvo nukirsdintas Vilniaus Rotušės aikštėje, o pastatus karalius Steponas Batoras konfiskavo. Toliau istorija pasakoja, kad XVI amžiuje šioje vietoje stovėjo du pastatai, kurių vienas priklausė didikams Sluškoms, paskui kanauninkui Ambroziejui Beinartui. XVII amžiuje pastatai labai nukentėjo per karą su Maskva.

 

Po karo apgriautus pastatus įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas – vieną 1667 ir kitą 1673 metais – ir sujungė juos į vienus prašmatnius rūmus.

Pacų rūmai dalimis nuolat buvo nuomojami gyventojams ar komercinei veiklai. Štai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje rūmų antrame aukšte buvo apsistoję didikai Tyzenhauzai ir kiti bei aukšti carinės valdžios pareigūnai, kaip generalgubernatorius Benigsenas. Pirmąjame aukšte kūrėsi įvairūs amatininkai, pirkliai ir prekeiviai, įskaitant konditerį Janą Dawatzą ir vaistininką Teofilį Jendę.

Tuo pačiu rūmai turėjo reprezentacinį vaidmenį, čia apsistodavo visi įžymūs į Lietuvą atvykstantys karaliai ir valstybių vadovai, įskaitant Rusijos carą Petrą I, Prancūzijos imperatorių Napoleoną ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

 

Keletą amžių iš eilės šie barokiniai rūmai buvo viena didžiausių Vilniaus puošmenų – atrestauruoti ir padabinti tų pačių italų architektų, dailininkų ir skulptorių, kurie sukūrė Vilniaus Antakalnio šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir Pažaislio vienuolyną Kaune, dar vadinamus baroko architektūros perlais. Architektas Giovanni Battista Frediani (kitais šaltiniais, didžiąsias rekonstrukcijas vykdė architektas Janas Zaora) sukūrė ir daugelį kitų barokinių pastatų, įskaitant Sapiegų ir Sluškų rūmus, o skulptorius Giovanni Pietro Perti bei tapytojas Michelangelo Palloni buvo žymūs Florencijos meistrai, dirbantys Vilniaus didikams.

Pacai

Nors XVIII a. vidurio Vilniaus gaisrai ir po to sekusios Pacų rūmų rekonstrukcijos (ypač po to, kai pastatas pateko į Rusijos ir kitų kariškių rankas) daug šių barokinių šedevrų sunaikino, tačiau rekonstrukcijos metu buvo atgaivinta ir išsaugota nemažai intriguojančių istorinių detalių.

 

Istorikų teigimu, Liudvikas Pacas, perėmęs rūmus iš giminaičių, ėmėsi rekonstrukcijos, ir menotyrininkė Dalia Klajumienė teigia, apie 1812 metus pastatas įgijo tuo metu madingą klasicitinį pavidalą, atsiskleidžiantį per atidengtą sienų tapybą ir kitas detales.

Liudvikas Pacas buvo paskutinysis rūmus valdęs Pacas. Didikas prisidėjo prie 1831 metų sukilimo prieš Rusijos carą, ir po jo numalšinimo, išsigandęs represijų, pabėgo į Ameriką. Jo pastatai buvo nusavinti ir atiteko Rusijos kariniam štabui. 1915 metais, Pirmojo pasaulinio karo metu, pastatą perėmė vokiečiai, nuo 1920 iki 1930 metų rūmus valdė lenkų kariškiai, o po Sovietų okupacijos čia įsikūrė sovietiniai kareiviai. Paskui daugelį metų pastatas buvo naudojamas įvairioms administracinėms reikmėms.

Pacų rūmų rekonstrukcijos atradimai: senovinės puošybos perlai būdingi vakarų Europai

Menotyrininkė D. Klajumienė, kuri vadovaujasi restauravimo projekto vadovės Audronės Kaušinienės išvadomis, pristato įdomių įžvalgų, atskleidžiančių įvairius pastato dekoro stilius, pradedant nuo XVI amžiaus.

 

Rūmų rūsiai datuojami XVI a., o pirmame aukšte rasti gotikos tapybos pavyzdžiai, kai visoje Europoje sienos būdavo dekoruojamos audiniais ar jų tapytais motyvais. Tos sienos, kurių nesistengta labiau apšiltinti buvo tapomos imituojant apmušalus – dekoravimas audiniais kainavo brangiai. Deja, šio stiliaus tapybos Pacų rūmuose beveik neišliko, išskyrus keletą motyvų, rastų po užtapytais sienų sluoksniais. Pirmame aukšte atidengus XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios tapybos sluoksnį, rastas “vingrus augalinis ornamentas, kuriame vyrauja juodis spalvos plastiškų linijų augalinis raštas su nedideliais raudonais akcentais” (D. Klajumienė). Menotyrininkė taip pat teigia, kad panašios tapybos pavyzdžių rasta ir Vokiečių bei Pilies g. pastatuose.

Pacai

XVII a. paskutiniame dešimtmetyje, kai pastatą įsigijo Mykolas Kazimieras Pacas, jis ėmė virsti puošniu barokiniu rūmu Italijos meistrų dėka.

O XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais pastate vyravo žaismingas rokoko stilius, būdingas Liudviko XV ir Liudviko XVI dvarams, atsiskleidžiantis per žalsvą ir rožinę spalvas antrojo aukšto sienose, o viršutinėje sienų dalyje yra įkomponuotos pastoralinės scenos, menančios prancūzų tapytojo Jeano Baptiste’o Marie Huet darbus. Tuo metu šio menininko stilius – kuriuo jis vaizdavo valstiečių ir gamtos ryšį ar diduomenės pramogas gamtoje – pasklido po Europą. Būtent tokio stiliaus elegantiškos gamtos scenos rastos ir Pacų rūmų antrame aukšte – čia įgudusia menininko ranka (pavardė neatskleista) sienų tapyboje buvo vaizduojami žmonės, naminiai gyvūnai bei augalų ar su žemės darbais susijusių įrankių girliandos.

Kita įdomi barokinė detalė – popieriniai sienų apmušalai, labai populiarūs Europoje XVIII amžiuje. Pacų rūmuose rasta nemažai tokių popierinių apmušalų fragmentų.

XIX amžius rūmams atnešė klasicistinį periodą. Rasti šio laikotarpio išlaidų sąrašai atskleidžia meistrų, kurie klojo duris, langus, grindis ar tapė sienas, vardus. Tai buvo garsiausi to meto Vilniaus menininkai, kilę iš universiteto aplinkos – ar iš Italijos.

Vienas iš jų – iš Milano provincijos kilęs lipdytojas, drožėjas ir tapytojas Giovanni Boretti, kuris buvo ir šv. Petro ir Povilo bažnyčios restauravimo darbų rangovas. Pacų rūmuose jam priskiriama dirbtinio marmuro apdaila, naudota antrojo aukšto kolonoms ir židiniui – dekoruoti dirbtiniu marmuru tuo metu buvo itin madinga. Spėjama, kad laiptinės nišoje išlikusi stiuko skulptūra – taip pat Borečio sukurta. O didžiąją dalį tapybos darbų, remiantis išlaidų knygomis, atliko Vilniaus universtieto auklėtinis Justinas Lizanderis bei Jonas Chruscickis, kuriam teko dažyti langų rėmus, duris ir baldus, pritaikant juos prie naujos tapybos ir sienų apmušalų.

1811 m. prie rūmų tapybos prisidėjo ir Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesorius Jonas Rustemas bei jo mokinys Juozapas Hilarijus Glovackis, kuris yra ištapęs ir Viliaus universiteto aulos skliautą.

Vienas iš įspūdingiausių klasicistinės tapybos pavyzdžių Pacų rūmuose yra pompastiškam ampyrui būdingas antro aukšto valgomojo dekoras su nedidelėmis scenelėmis iš antikinės mitologijos.

Caro valdžiai rūmus nusavinus, dekoras buvo keičiamas taip, kad kuo mažiau liktų priminimų apie čia gyvenusius didikus. Nuo fasado buvo pašalintas herbas ir skulptūrinės puošmenos, iš pagrindų pakeistas vidus, patalpas suskaidant į mažesnius karinio štabo kabinetus. Buvo permontuotos lubos, klijuojami sienų apmušalai ir balinamos lubos. Kai kurie kabinetai – kaip štabo viršininko – buvo papuošti išmaniau, naudojant to meto papjė mašė ir gipso lipdinių stilių.

Per Pirmąjį pasaulinį karą čia įsikūrę vokiečių kareiviai taip pat klijavo savo tapetus, pertvarkė rūmus savo nuožiūra.

Taigi nors rūmai buvo niokojami daugiau kaip 150 metų, tačiau berestauruojant interjerą, ir vieną sluoksnį po kito lupant sienų tapetus, atsiveria įspūdinga Pacų rūmų prašmatnumo ir grožio istorija.

Dabar šie rūmai, menantys to meto ištaigingų pobūvių triukšmą, ilgų damų suknių šlamesį ir svarbių valstybės reikalų aptarinėjimą vėl atgimsta iš naujo, kad taptų nauju Vilniaus traukos centru. Tiek miesto gyventojai, tiek svečiai galės pasidžiaugti ištaigingais atrestauruotais kambariais ir apartamentais, dvejais restoranais, SPA ir kiemu, kuris visus kvies į renginius ir tiesiog pabuvimą kartu istoriškai-modernioje aplinkoje.

Apie viešbutį PACAI

Viešbutis Pacai, kuris priklauso prestižinei tarptautinei Design Hotels grupei, yra įsikūręs Didžiojoje gatvėje, Vilniaus senamiesčio centre. Tai – senoji didikų Pacų rezidencija, gyvuojanti nuo 1667 metų. 1831 metais Rusijos caras pastatą nusavino, ir nuo to laiko jis buvo naudojamas įvairioms administracinėms reikmėms. Pacų viešbučio restauracijos komanda išsaugojo kiek įmanoma daugiau istorinio meno, o interjero dizaineriai sujungė istorinį grožį su moderniais sprendimais.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
1 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button