Alaus daryklos kompleksą sostinės Subačiaus gatvėje sunaikino gaisras ir laikas. Visgi šiam į sostinės Senamiesčio vizualinės apsaugos zoną patenkančiam kompleksui suteiktas antro gyvenimo šansas. Ateityje pastatai, planuojama, bus pritaikyti administracinei veiklai – biurams ir loftams.

Kai kurios pastatų dalys pagal mūrą gali būti datuojamos XVIII amžiumi. 1737 m. Vilniaus miesto plane apie šią vietą yra eksplikuotas sugriuvęs parako, popieriaus ir miltų malūnas, bet seniausi mūrai nėra ankstyvesni kaip XVIII a. vidurio.

Rūpestis – suvaldyti vandenį

Kaip paaiškino alaus daryklos komplekso architektūros tyrimų ir tvarkybos darbų projekto autorius architektas restauratorius Robertas Zilinskas, pirmasis pastatas į kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 m., o valstybės saugomu pripažintas 2005-aisiais. 2008 m. atrastas antrasis pastatas, tuomet alaus darykla tapo kompleksu, kurio tik anksčiau valstybės apsaugą gavusi dalis liko saugoma.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

Restauratoriaus nuomone, prie komplekso sunykimo prisidėjo ne tik gaisras, bet ir negiliai esantys gruntiniai vandenys bei grunto slinkimas šlaitu. Iki šių dienų išlikusius pastatų fragmentus nuo tolesnio nykimo ir drėgmės apsispręsta saugoti po klinkerio apsauginėmis „kepurėmis“ – jie bus eksponuojami visuomenei. Restauratoriai parinko į autentiškas panašias klinkerio plytas, fragmentai uždengti taip, kad vanduo nebėgtų per sienas, bet lašėtų šalia. Restauruotos ir eksponuojamos angos bei nišos, karnizai, piliastrai, atnaujintas salyklinės fasadų spalvinimas – dekoravimas raudonai dažant plytų eilių juostas, o nauji korpusai statomi buvusio užstatymo vietose.

Dviejuose korpusuose – buvusioje salyklinėje ir spirito varykloje – išliko pastatų dalys su perdangomis, viename jų – ir stogo konstrukcijų atspaudai dūmtraukyje, pagal kuriuos atkurta salyklinės stogo forma. Čia patalpos įrengiamos buvusiuose tūriuose. Teritorijoje pasirūpinta įrengti ir drenažą, nes iki šiol čia labai intensyvus požeminis vanduo.

Objekte atlikti istorijos, archeologijos, geologijos, istorijos, architektūros, konstrukcijų tyrimai.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

 

Nevengė modernių sprendimų

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad per teritoriją tekėjęs Drujos upelis – jis jau 1892 m. plane pavaizduotas kaip dalinai nukanalizuotas. Anot R. Zilinsko, prieš pradedant tvarkybos darbus atlikus archeologinius tyrimus sausoje vietoje aptikti buvusios upelio vagos stiprinimai. Drenažas, kaip matyti 1892 m. plane, buvo įrengtas gretimame sklype, kurio riba ir tekėjo upelis. Atlikę geologinius tyrimus specialistai atrado ištisą vandeningą nespūdinį sluoksnį po griuvenomis smėlinguose sluoksniuose visame sklype, be versmių, šaltinių ar šulinių. Gretimoje bevardėje gatvelėje, kuri yra tikroji istorinė Subačiaus gatvės trasa, restauratoriai aptiko vieną kolektorių, kuris ir toliau bus naudojamas drenuojamam požeminiam vandeniui surinkti.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

Ikonografinėje medžiagoje minimi Žiupronių šaltiniai, iš kurių ir tekėjęs Drujos upelis, nėra aiškiai lokalizuoti. Manoma, kad netgi Misionierių vienuolyno tvenkiniai maitinti iš tų pačių šaltinių.

R. Zilinskas pasakojo, kad alaus darykla pažymėta dar 1817–1819 m. dvaro teritorijos ribų plane. Tuomet ji priklausė Markučių (Svistapolės) dvaro savininkui Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui.

Kai kurios pastatų dalys pagal mūrą gali būti datuojamos XVIII amžiumi. 1737 m. Vilniaus miesto plane apie šią vietą yra eksplikuotas sugriuvęs parako, popieriaus ir miltų malūnas, bet seniausi mūrai nėra ankstyvesni kaip XVIII a. vidurio. Nemažai informacijos pateikė architektūros tyrimai: išsiaiškinta, kad pradžioje komplekso mūrinių stulpų tarpai buvo užpildyti mediniais sienojais. Palaipsniui XIX a. pab.–XX a. pr. konstrukcija buvo keičiama: apmūrijama iš vienos pusės, išimama mediena, tuomet apmūrijama likusi dalis.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

Iš skirtingų sostinės perspektyvų matomas kaminas, anot restauratoriaus, šiuolaikiška konstrukcija – kaminų surinkimo vamzdis. Jis buvęs sumūrytas, tačiau dūmai per kaminą nėjo tiesiogiai, čia buvo sumontuoti keli skardiniai dūmtraukiai.

Kaminas buvo sumūrytas iš specialiai pagamintų trapecijos formos plytų, jo sienų storis 22 centimetrai. Tokio aukščio konstrukcija, anot pašnekovo, neįtikėtinai plona. Beje, kaminas nesiremia į žemę, stovi ant metalinių sijų, o šios parūdijusios, įlinkusios. Metalas per tvarkybos darbus sustiprintas, įrengtos papildomos konstrukcijos.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

Paskirtis keitėsi kelissyk

Kalbėdamas apie tvarkybos darbų sudėtingumą, restauratorius R. Zilinskas pabrėžė, kad, priešingai, nei daugumą paveldo objektų pritaikant visuomenės reikmėms, įrengiant liftus, reikiamo dydžio langus, šiuo atveju didžioji dalis liekanų eksponuojama tokios, kokios išliko.

Nuotrauka: Kosto Kajėno

Autentiškų pastatų dalių rekonstrukcija, pašnekovo žodžiais, sudėtingesnė užduotis, visgi pastatas nėra labai ankstyvas, taigi, ir susiorientuoti nebuvo sudėtinga. Užsakovo programa palyginti laisva: atsižvelgiant į būsimų naudotojų pageidavimus, palikta galimybės įrengti antresoles, tarpinius aukštus ir pan. Rekonstrukcijos projekto autorius – architektas Viktoras Kormilvecas.

Istoriniai šaltiniai

1883 m. pastatytas O. Ch. Epšteinui priklausęs salyklo fabrikas (kai kurie mūrai datuojami XVIII a. vid. – jie priklausė prieš tai stovėjusiam pastatui). 1900 m. salyklo fabrikas išnuomotas AB „Šopen“ ir pritaikytas alaus daryklai, kuri veikė iki 1913-ųjų. 1915 m. fabrike gaminti džiūvėsiai. 1918 m. pastatus suniokojo gaisras.

Autorė: Kristina Buidovaitė SA.lt

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

1 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist