Praėjusią savaitę Restauravimo taryba priėmė Juozapo Tiškevičiaus (1805–1844) rūmų Vilniuje (Traku g. 1/Pylimo g. 26) interjero patalpų sienų tapybos ir lipdybos dekoro tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbus. Šis pastatas, kuriame dabar įsikūręs VGTU, gana pastebimas ir įsimintinas iš balkoną laikančių Atlantų skulptūrų. Rūmų projekto autorius – Laurynas Gucevičius.

Po daugybės rekonstrukcijų prabangaus autentiško dekoro liko labai nedaug. Ištyrus Tiškevičių rūmų pirmo ir antro pastatų interjerų polichromijos sluoksnius rasta XIX – XX a. rūmų patalpas puošusios sienų tapybos ir trafaretinio dekoro, autentiškos lipdybos fragmentai. Dalis dekoro prarasta rekonstrukcijų metu. Net ir išlikusių dekoro fragmentų restauravimas buvo nemažas iššūkis restauratoriams – autentiška tapyba buvo uždažyta klijiniais, aliejiniais, sintetiniais dažais, kai kuriose patalpose sienų paviršiai pertinkuoti kalkiniais ir cementiniais skiediniais. Visa tai reikėjo pašalinti. Šalinant uždažymų ir pertinkavimų sluoksnius stengtasi maksimaliai išsaugoti ir nepažeisti sienų tapybos, paskui sutvirtinti išlikusį tapybos sluoksnį, užtaisyti plyšius ir išdaužas. Taip pat sudėtinga buvo restauruoti druskų ir rekonstrukcijų pažeistą lipdybą. Pastato pirmojo ir antrojo aukšto patalpose išlikę dekoro fragmentai restauruoti pagal restauratorių Indrės Valkiūnienės ir Rūtos Glinskytės Kavaliauskienės parengtą programą. Darbus atliko UAB “Opus Optimum”.

Šių Juozapo Tiškevičiaus rūmų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 768) istorija sudėtinga:  rūmų pastatų architektūrinis ansamblis formavosi XVII– XIX a. Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pradžios čia buvo Aleksandravičių, vėliau Jelenskių, nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pabaigos – Tiškevičių rūmai. Kaip istoriniame tyrime rašo istorikė Laima Vileikienė, 1839 m. spalio mėnesio 12 d. pasidalinimo aktu ši posesija atiteko Ašmenos bajorų maršalkai Juozapui Mykolui Tiškevičiui (1805–1844), Mykolo Tiškevičiaus (1761–1839), pirmojo iš Tiškevičių, valdžiusių Raudondvarį, sūnui. Tais pačiais metais jo iniciatyva pagal architekto Tomo Tišeckio projektą buvę namai iš dalies perstatyti, o prie Trakų ir Kėdainių gatvių sankryžos pastatytas naujas korpusas. Namai įgavo dabartinę išvaizdą. Apie  XIX a. vidurį prie Trakų gatvės fasado, kur yra pagrindinis įėjimas, pristatytas balkonas su jį laikančiomis Atlantų figūromis, sukurtomis skulptoriaus Pranciškaus Andriolio (Francesko Andriolli, italų kilmės skulptorius, tapytojas) ir jo mokinio Juzefo Kozlovskio.

Mirus Juozapui Tiškevičiui, jo sūnūs Mykolas (1826–1897), Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas (1831–1892) ir Juozapas (1835–1891) tarpusavyje pasidalino Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo ir Kuršo gubernijose buvusius dvarus ir namus. Rūmai Trakų g. 1 atiteko Jonui Vytautui Emanueliui Juozapui. Jam taip pat priklausė gimtasis Voložino, Trakų Vokės (buvo šios linijos pradininkas), Arnionių ir kiti dvarai. Jono brolis Juozapas, 1860 m. vedęs vengrų kilmės didikę Sofiją Horvataitę, apsigyveno toje pačioje Trakų gatvėje (nr. 10) esančiuose rūmuose.  

Kaip teigia istorikė L. Vileikienė, 1864 m. už Jono Tiškevičiaus dalyvavimą 1863 m. sukilime caro valdžia sekvestravo rūmus. „Pasiligojęs grafas su žmona Izabele 1864 m. pabaigoje išvyko į užsienį ir ten praleido keletą metų. Valstybės iždui atitekusių rūmų valdymui buvo paskirtas administratorius J. Rotas, kuris surašinėjo Tiškevičių paliktą turtą, rinko pajamas iš nuomininkų. Išlikusios kelios didelės apimties archyvinės bylos, kuriose gausu dokumentų apie to meto rūmų valdymą. XIX a. septinto dešimtmečio pabaigoje rūmai buvo grobstomi, patalpos perplanuojamos, pritaikomos naujiems nuomininkams. Viename dokumente rūmų administratorius Erdelis rašo, jog pajamos iš sekvestruoto Tiškevičiaus namo galėtų būti didesnės, tačiau buvęs savininkas J. Tiškevičius daug patalpų jau išnuomojęs veltui savo pažįstamiems ir giminaičiams. Erdelis siūlė buvusius grafų Tiškevičių apartamentus padalinti į mažesnius butus, – rašoma istoriniame L. Vileikienės tyrime. – Kada J. Tiškevičius susigrąžino nuosavybę, neišsiaiškinta. Žinoma, jog 1879 m. jis pradėjo stambias statybas Trakų g. 1. Grafo J. Tiškevičiaus patikėtinis L. Mažanovičius 1879 m. Vilniaus miesto valdybos statybos skyriui pateikė 5 dalių architekto Ivano Levickio sudarytą remonto, rekonstravimo ir dviejų korpusų statybos projektą. Miesto valdyba jį patvirtino su sąlyga, kad įrengiamos laiptinės būtų nedegios ir prie mūrinių namų nebūtų statomi mediniai prieangiai. Tais metais duotas leidimas statyti dviaukštį priestatą ir du naujus dviaukščius korpusus. Statybos metu nutarta prie Pylimo gatvės statyti ne dviejų, o trijų aukštų su rūsiu pastatą, dab. Pylimo g.26 . Naują projektą. architektas I. Levickis parengė 1880 m.  Nors tarp dokumentų nėra nei 1879 m., nei 1880 m. parengtų projektų, iš bylos turinio aišku, jog kiemo korpusas buvo statomas 1880 m. Tai patvirtina rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai. Mūrinis korpusas pažymėtas sklypo situaciniame 1882 m. plane“.

Kaip teigiama tyrime, 1940 m. pastate “su atlantais” 17 patalpų užėmė Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas, dvi – „Lietūkio” parduotuvė, 14 rūsio patalpų buvo „Lietūkio” sandėliai, „Valgio “ trestas. 1944 m. rūmuose įsikūrė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų rengimo mokykla, vėliau pavadinta J. Bartašiūno specialiąja vidurine vadovaujančių darbuotojų rengimo mokykla (uždaryta 1991 m.). Apie sovietiniais metais vykdytus pertvarkos darbus žinių nedaug. Atkūrus nepriklausomybę, čia įsikūrė Vilniaus Gedimino technikos universitetas

KPD informacija

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

16 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Ar iš Lietuvos oro uostų brangu skristi atostogauti?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist