Pastaruosius dešimtmečius Vilnius pastebimai plečiasi. Iš įvairių Lietuvos miestų į sostinę atvykstantieji mokytis ar dirbti čia pasilieka, kuria šeimas ir savo ateitį. Tačiau mažai kas gali įsivaizduoti, kad tai, kur dabar yra miesto centras, anksčiau buvo užmiestis – su savo misija ir savitu gyvenimo ritmu.

Rytinės Vilniaus sienos pietrytinis fragmentas išlikęs iki šių dienų. Tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja stūksanti greta Bokšto gatvės. Ir nors vienoje bastėjos pusėje esanti Rotušės aikštė buvo bene svarbiausia susirinkimų ir bausmių vykdymo vieta mieste, kita sienos pusė pasitikdavo kitonišku gyvenimo ritmu.

„Teritorija, kurioje šiuo metu yra Žiupronių gatvė anksčiau buvo priemiestis. Miesto dalis buvo iki Subačiaus vartų – dabar esančios Bokšto ir Subačiaus gatvių sankryžos. Vartai ir gatvė Subačiaus pavadinimą gavo dėl statinyje buvusių patalpų, kurių dalis priklausė miesto budeliui, o kita dalis – šungaudžiui“, – sako teritoriją tyrinėjęs UAB „Atodangos“ architektas Robertas Zilinskas.

Tačiau gatvės pavadinimas buvo pakeistas kartu su šioje vietoje įsteigta Kūdikėlio Jėzaus pamestinukų prieglauda. Nuo jos įkūrimo 1787 metais Subačiaus gatvė ilgą laiką buvo vadinama Našlaičių gatve ir šis pavadinimas išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo.

XVII a. priemiesčio teritoriją sparčiai plėtoti pradėjo čia įsikūrę vienuoliai misionieriai ir vizitės. Jie sutvarkė aplinką, įrengė sodus ir daržus, pasirūpino ne tik patraukliu pastatų vaizdu, bet ir kūrė ramybės oazę čia gyvenantiems. Todėl nekeista, kad XVIII a. vienas autorius kalbėdamas apie misionierių ir vizičių daržus ir sodus pareiškė, kad tvarkingesnių ir gražesnių Vilniuje nėra.

Kadangi vienuoliai buvo pasiturintys, teritorijos plėtra vyko itin greitai. Dygo ne tik pastatų kompleksai, bet ir Viešpaties Žengimo Dangun bei Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurios šiuo metu yra neveikiančios.

Rojaus sodų įrengimas

R. Zilinsko teigimu, tuo metu buvo įprasta teritorijoms suteikti pavadinimus, pagal tai, kokią funkciją jos atlikdavo.

„Anksčiau K. Vanagėlio gatvė vadinosi Rojaus skersgatviu, o M. Daukšos g. – Rojaus gatve. Dažniausiai gatvių pavadinimai būdavo kildinami iš tose apylinkėse vykdomos veiklos arba, kur link gatvės vedė. Ta teritorija, kurioje buvo vizičių vienuolynas, tradiciškai vadinama Rojumi, nes už vienuolyno, į Rytų pusę, buvo dideli sodai, daržai, vaško liejykla, bitynas bei plytinė. Teritorijos įvaizdis asocijuotas su rojaus sodais. Dabartinė M. Daukšos gatvė kirsdavo Rasų gatvės atkarpą ir vesdavo į rojaus sodus“, – pasakoja jis.

Tačiau po kiek daugiau nei šimtmečio caro valdžia misionierių vienuolyną uždarė 1844 metais, o po 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją buvo uždarytas ir vizičių vienuolynas. Taip šios teritorijos sakralumas ėmė blėsti, o su juo slopo ir teritorijos plėtra. Vėliau vienuolynų paskirtis kito, pavyzdžiui, vizičių vienuolynas po Antrojo pasaulinio karo virto kalėjimu. Sovietmečiu dalis pastatų praėjimų buvo užmūryti, o bažnyčios vidus buvo atskirtas perdangomis per kelis aukštus.

Sakrali vieta virto šabakštynu

Tačiau praėjus ne vienam dešimtmečiui imtasi teritorijos, šalia Žiupronių gatvės, gaivinimo. Sovietmečiu pastatyti mūriniai garažai nugriauti, teritorijos atgaivinimu pradėjo rūpintis nekilnojamojo turto vystytojai.

„Siekiame ne tik integruoti, bet ir grąžinti teritoriją į miestiečių gyvenimą. Ši teritorija buvo užstatyta garažais, o čia būriavęsi asmenys teritorijai nepridėjo saugumo. Gretimos teritorijos taipogi buvo apleistos ir neprižiūrėtos. Vieta yra unikali ir tokia turi išlikti. Yra išlikę vienuolynų kompleksai, istorinė Vilniaus siena. Ir nors kaimynystėje yra tokie istoriniai objektai, tačiau teritorijos potencialas neišnaudotas“, – sako „Releven“ tvarumo ir inovacijų vadovas Guido Wolfas.

Jis pažymi, kad buvo paskelbtas architektūrinis konkursas ir gerai išanalizavus istorinį kontekstą ir paveldosauginę medžiagą suformuluota architektūrinė užduotis. Anot įmonės atstovo architektai savo ruožtu padarė geriausia, ką galėjo. Komisija iš konkurse dalyvavusių darbų išrinko tą, kuris geriausiai reflektuoja ir gali prikelti kvartalą naujam gyvenimui.

Atstovas pažymi, kad vystytojas reaguoja į situaciją ir prie jos prisitaiko, žiūri į teritorijos plėtrą iš visų privalomų ir net neprivalomų pusių, kaip pastatai „draugaus“ su aplinka ir Vilniaus miesto siluetu. Pasak G. Wolfo, tai yra esminė projektavimo atspirtis, nes vystytojas kuria Vilnių ir ieško sprendimų, kaip pagerinti miesto vaizdą.

Šių metų antrojoje pusėje teritorijoje pradėti archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos būtina atlikti prieš rangos darbų pradžią. Ištirta teritorija suteiks dar daugiau informacijos apie vietovę ir padės parinkti tinkamiausius sprendimus toliau tvarkant teritoriją.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

35 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Kitas pranešimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami VIDEO

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama

Kaip vertinate, jog buvo atsisakyta įgyvendinti grandiozinį Baltojo tilto rekonstrukcijos projektą?

Welcome Back!

Login to your account below

Create New Account!

Fill the forms bellow to register

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.