Nekilnojamas turtas

Modernus konferencijų ir meno centras įsikūrė vienuolių celese

Bernardinų sodas, Šv. Onos ir Bernardinų ansamblio bokštai, romantiškasis Užupis, – jei kada vaikščiojote aplinkui, kitoje Maironio gatvės pusėje tikrai pastebėjote dar vieną įsimintiną pastatą su vidiniu kiemu.

Kurį laiką uždara buvusio Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyno teritorija šiandien įsileidžia visus norinčius. Restauruoti, daugybę istorijų ir likimų slepiantys vienuolyno rūmai tapo Arkangelo konferencijų ir meno centru, tinkamu priėmimams, konferencijoms, viešiems kultūros ir meno renginiams, vestuvėms ir pokyliams.

Arkangelo konferencijų ir meno centras išsiskiria ne tik Lietuvoje analogų neturinčia renesansine architektūra, bet ir savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Vilniaus bernardinių vienuolynas savo klestėjimo laikotarpiu buvo turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje.

 

Bernardinės tretininkės sklypą savo naujam vienuolynui 1594 metais dovanų gavo iš vieno įtakingiausių to meto Lietuvos didikų – Leono Sapiegos. Statybos darbai užtruko net keletą dešimtmečių – 1599 metais užfiksuota, kad Leonas Sapiega Vilniaus katedros kapitulai suteikė teisę po jo mirties rūpintis Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir moterų vienuolynu, o bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko tik 1629-aisiais.

Dosnią Leono Sapiegos fundaciją ir geradarių aukas visą tą laiką pildė dideli vienuolynan stojančių kilmingų panelių kraičiai.

 

Iki šių dienų išlikusi autentika

Vienuolyno patalpos – retas Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama ir praeinančios gotikos, ir Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka. Rytinio korpuso pietiniame kampe yra didžiausia ir puošniausia vienuolyno salė – refektoriumas arba valgomasis. Jo statytojai erdvę puikiai apgalvojo ir pritaikė kasdienėms vienuolių reikmėms: valgomasis didele arka buvo sujungtas su vienuolyno virtuve, kad maistas būtų kuo greičiau patiekiamas ant stalo ir neatauštų. Buvusio prabangaus renesansinio vaizdo, tiesa, nelikę – 1886 metais jau uždarytame vienuolyne įkurdinti Gailestingumo draugijos nakvynės namai, vargšų prieglauda ir valgykla. Ir vis dėlto, išlikę XVIII amžiaus ornamentiniai lipdiniai liudija apie bernardinių pagarbą vienuolyno fundatoriui. Net praėjus šimtmečiui po Leono Sapiegos mirties, valgomojo skliautas buvo papuoštas jo herbu su inicialais.

 

Buvusioje vienuolyno virtuvės patalpoje – virenėje išlikęs įspūdingas, XVII amžiaus kaminas, kurio aukštis siekia net 15 metrų. Tiesiai po kaminu buvo krosnis, kurios svorį laikė mūrinis pagrindas, dar ir šiandien matomas vienuolyno rūsyje. Virtuvėje šeimininkaudavo samdytos pagalbininkės. Yra žinoma, kad 1841 metais seserims ūkio darbus atlikti padėdavo 14 merginų – 5 virėjos, 4 kepėjos ir 4 skalbėjos. Daugiau pagalbininkų gyveno už vienuolyno vartų – 2 staliai, 3 kalviai ir 4 siuvėjos.

Iš vienuolyno virtuvės buvo galima patekti į ūkinį kiemą, sodą ir daržą. Kieme ir šiandien stovi buvusi kepykla su 3 autentiškomis krosnimis.

Kitos buvusio vienuolyno patalpos pagal savo pobūdį ir charakterį šiandien pavadintos Salonu ir Vyresniosios cele.

 

Už uždarų durų – išlavintas skonis

Vienuolynas taip pat turėjo savo audyklą, siuvyklą, arklides, kalvę, bravorą, didelį sodą. Didžioji dalis pastatų buvo sunaikinti XIX amžiuje, tiesiant dabartinę Maironio gatvę, kuri sujungė Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę su Rusijos imperijos kareivinėmis, įkurdintomis uždarame bernardinų vienuolyne.

Šiandien konferencijų centre saugomi ir eksponuojami vienuolių naudoti buities daiktai atskleidžia bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžia geriau įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes. Tai, kad vienuolės turėjo daug turtingų rėmėjų ir jų išlavintą skonį liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, iš užsienio atkeliavę fajanso ąsočiai, subtilūs stalo indai. Radiniai rodo, kad vienuolės netgi žaidė šaškėmis bei šachmatais, o pinigus dėdavo į taupykles.

 

Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites. Mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo. Tai buvo tarsi pensionas, kuriame vienuolės nuolat išlaikė apie 50 mergaičių.

Išlikusioje vienuolyno kronikoje nėra užrašyta, kokios buvo vienuolių gyvenimo istorijos, pažymėtas tik atsinešto kraičio dydis. Jo vienuolynas reikalaudavo nemažo, taigi, ne kiekvienai, norėjusiai tapti vienuole merginai, jis buvo prieinamas. Be kraičio į vienuolyną priimdavo tik ypatingų sugebėjimų turinčias – vargonininkes, kantores, giesmininkes.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įkurdintas Bažnytinio paveldo muziejus, kurį šiandien gali lankyti visi norintys. Muziejaus ekspozicija – neįkainojama, nes tik čia galima pamatyti pusšimtį metų slėptą Vilniaus katedros lobyną, užmūrytą katedros slėptuvėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir atrastą tik 1985 metais. Jame – įspūdingos valdovų, didikų ir dvasininkų dovanos, tikri sakralaus meno šedevrai, atveriantys Lietuvos bažnyčios istoriją. Istoriniai faktai muziejuje pateikiami itin moderniai – informaciniuose terminaluose, edukacijos programose, galvosūkiuose, filmuose ir žaidimuose. Muziejuje galima įgyvendinti išskirtines idėjas, sukurti nepamirštamą renginį.

 

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
0 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button