“Vilniuje užaugę pirkėjai neretai nori ir toliau gyventi tame pačiame mikrorajone, kuriame užaugo”. Sovietinė mikrorajono (angl. microdistrict) koncepcija yra laikoma nepavykusi, tie rajonai tapo kraupiais getais visur, kur tą koncepciją buvo bandoma įgyvendinti. Toli nuo centro, bet be asmeninės erdvės. Vilniuje dar ir be normalaus transporto. Apie valandą važiuoti iki centro piko metu iš tolimesnių – kaip iš Londono (10m miesto) tolimų priemiesčių, tik mažiau patogiai. Nejauki aplinka – vien parkingai, gatvės ir užmiesčio tipo komercija. Ten gyventi gali tik posovietinės erdvės nuskriaustieji, nematę nieko geriau, gal dar posovietiniai imigrantai. Geriau jau namą kokiame Vievyje nusipirkti ir važinėti kas dieną, bent jau aplinką pačiam galima susitvarkyti. Pirmame šito komentaro sakiny (citatoj) tereikia pakeisti žodį ‘mikrorajonas’ į ‘kraupiai nejaukus getas’, kad pamatytume viena geriausių Stockholmo sindromo iliustracijų ir vieną pagrindinių kraupios Vilniaus plėtros priežasčių.
“Vilniuje užaugę pirkėjai neretai nori ir toliau gyventi tame pačiame mikrorajone, kuriame užaugo”. Sovietinė mikrorajono (angl. microdistrict) koncepcija yra laikoma nepavykusi, tie rajonai tapo kraupiais getais visur, kur tą koncepciją buvo bandoma įgyvendinti. Toli nuo centro, bet be asmeninės erdvės. Vilniuje dar ir be normalaus transporto. Apie valandą važiuoti iki centro piko metu iš tolimesnių – kaip iš Londono (10m miesto) tolimų priemiesčių, tik mažiau patogiai. Nejauki aplinka – vien parkingai, gatvės ir užmiesčio tipo komercija. Ten gyventi gali tik posovietinės erdvės nuskriaustieji, nematę nieko geriau, gal dar posovietiniai imigrantai. Geriau jau namą kokiame Vievyje nusipirkti ir važinėti kas dieną, bent jau aplinką pačiam galima susitvarkyti. Pirmame šito komentaro sakiny (citatoj) tereikia pakeisti žodį ‘mikrorajonas’ į ‘kraupiai nejaukus getas’, kad pamatytume viena geriausių Stockholmo sindromo iliustracijų ir vieną pagrindinių kraupios Vilniaus plėtros priežasčių.