Per pastaruosius 15 metų vidutinis naujo būsto plotas sumažėjo 10 kv. m – nuo 60 kv. m iki 50 kv. m. Analogiškai mažėja ir mažas būstas: rinkoje jau paklausūs ne tik 40 kv. m, bet ir kur kas mažesni – 25–30 kv. m ploto butai. Pokyčius diktuoja ne tik jaunoji karta, besikeičiantis gyvenimo būdas, bet ir paprasčiausia logika.
Nekilnojamojo turto plėtotojai sako, kad mažo ploto butai iš tiesų yra labai paklausūs, tačiau drastiškai didinti projektuose tokių butų skaičių būtų neįžvalgu ir neapdairu.
Būsto dydį lemia vieta ir potencialūs pirkėjai
„Pastaruosius trejus metus stebime tą pačią tendenciją: labiausiai paklausūs mažo ploto – iki 35 kv. m – vieno ar pusantro kambario būstai su bendra virtuvės ir svetainės erdve bei miegamuoju. Jeigu kvadratinio metro kaina būtų tokia pat, kaip ir kitų projekto butų, jų neliktų jau per pirmąsias tris dienas“, – sako bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda.
Tokią paklausą lemia investuotojai, kurie mažus butus perka nuomoti. Nors mažo ploto būstų kvadratinis metras yra iki 30–50 proc. brangesnis negu vidutiniškai kainuoja kiti to paties projekto butai, investuoti vis tiek verta: mažo būsto sandorio ir įsigijimo vertė gerokai mažesnė, o nuomos kainos – labai panašios, kaip ir didesnių būstų. Taigi nugali ekonominė logika – investuoji mažiau, o gauni daug, investicija atsiperka greitai.
Analogišką tendenciją stebi ir kiti NT plėtotojai: jeigu pirkėjas ieško paties mažiausio būsto, paprastai jis bus skirtas nuomai.
Tačiau nė viena iš įmonių, kurias kalbino portalas Statybunaujienos.lt, nesiryžta projektuose drastiškai didinti mažo ploto butų skaičiaus. M. Žibūdos žodžiais, tai būtų netvaru.
„Kiek ir kokių butų bus projekte, lemia vieta arba potencialus klientas: kuo arčiau centro, tuo daugiau mažų butų, nes šiuo metu investuotojai, perkantys nuomai, o ne gyvenimui, ieško mažų butų kuo arčiau centro. Mažus butus paprastai nuomojasi vienišiai, kurie nori gyventi kuo arčiau miesto centro – kultūrinio, visuomeninio gyvenimo, – sako „Eikos“ atstovas. – Miegamuosiuose rajonuose stengiamės statyti kuo daugiau didesnių butų.“
Kitas faktorius, lemiantis, kiek ir kokių butų bus rengiama, – projekto koncepcija. Vienas iš tokių pavyzdžių – Kaune plėtojamas šiuolaikinis bendrabutis, kur visa erdvė suprojektuota nuomai, studentams. Tačiau yra ir gyvenamųjų daugiabučių, plėtojamų orientuojantis į investuotojus, kurių yra apie 30–40 proc. Jie perka ne tik nuomai, bet ir vaikams, tėvams, investicijai, taip užtikrindami santaupų saugumą. Tokios rinkos tendencijos lemia ir jau pradedamus plėtoti mikrobūsto projektus, kai daugiabučiame name dominuoja 20–30 kv. m ploto butai.
Plotą aukoja dėl gyvenimo šalia miesto centro
Statybų ir darnios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „YIT Lietuva“ vadovas Kęstutis Vanagas sako, kad mažų būstų paklausa priklauso nuo konkretaus projekto vietos mieste, jo lygio, kokybės ir kainų, tačiau, žvelgiant apskritai, – didesnis būsto plotas pirkėjams dabar jau nebūtinai yra svarbiausias privalumas.
„Pastebime, kad vis dažniau mažesnio būsto dairosi ne tik pirkėjai, ketinantys jį nuomoti, bet ir gyvenimo užmiestyje ar atokesniame rajone atsikandę žmonės. Miesto centro trauka šiandien yra išties akivaizdi, o dėl gyvenimo arčiau jo gyventojai vis labiau linkę aukoti dalį būsto ploto. Kartu ryškėja ir kita tendencija, kai mažesnį būsto plotą siekiama kompensuoti patrauklia jo aplinka – bendrosiomis, rekreacinėmis erdvėmis, terasomis, gerai išvystyta aplinkine infrastruktūra ar net gražia panorama pro langus“, – sako K. Vanagas.
Anot K. Vanago, bene paklausiausias šiandien yra tas būstas, kuriame suderinami gyvenimo miesto centre privalumai ir gamtos artumo pojūtis. Tokiu atveju ir būsto plotas tampa mažiau svarbiu faktoriumi.
„Jei šalia būsto yra įrengta jauki žalia terasa, kurioje vasarą ryte galima ramiai atsigerti kavos, tuomet ir papildomi kvadratiniai metrai namuose daugeliui nėra tokie svarbūs. Apskritai namai šiandien jau yra suvokiami gerokai plačiau nei tik vienas ar du kambariai su virtuve ir vonia. Šiandieniniam būsto pirkėjui tai ir žalias kiemas po langais, ir šalimais esantis skverelis ar jauki kavinukė, ir apylinkėse esantys kultūriniai-istoriniai ženklai. Vertinama visuma, o mūsų, kaip statytojų, užduotis – ją padaryti kuo patrauklesnę“, – sako K. Vanagas.
„Nesu prieš mažus butus. Esu prieš pirkėjų neraštingumą“
Bendrovės „Veikmė“ direktorius Eugenijus Zaremba įsitikinęs, kad mažas butas negali būti mažesnis negu 40 kv. m ploto.
„Žmogui reikia ne būti, o gyventi. Iš to ir „Veikmės“ politika būsto atžvilgiu – patogumas, orus gyvenimas. Gyventi turi būti ir nebrangu, ir efektyvu, turi būti garantuotas geras aptarnavimas – visa, kas kuria gyvenimo kokybę. Todėl mes nekuriame bendrabučio ten, kur nereikia“, – pasakoja bendrovės „Veikmė“ direktorius E. Zaremba. Jo žodžiais, kad žmogus galėtų oriai gyventi vieno kambario bute, jo plotas turi būti ne mažiau 40 kv. m, koks yra butas su miegamojo erdve bei virtuvės-svetainės zona.
Planuodama butus, „Veikmė“ pirmiausia vertina didesnių būstų gyventojų poreikius. Jei laiptinėje yra trys vieno kambario butai ir vienas trijų kambarių butas, pastarojo gyventojai gyvens bendrabučio sąlygomis, nes žmonės, E. Zarembos nuomone, nepirks mažų butų gyventi sau, savo tėvams, – paprastai tai yra trumpalaikės nakvynės objektas. Todėl tik atskirais atvejais bendrovė šalia didelių butų įrengia mažo ploto būstus.
„Bet nesu prieš mažus butus. Esu prieš pirkėjų neraštingumą. Tyrimai apie gyvenimo kokybę liudija, kad pirkėjams reikia konsultantų, kurie padėtų išsirinkti būstą, – sako E. Zaremba. – Kas perka 40 butų investicijai, tam nereikia konsultantų. O kas perka butą gyvenimui, reikia teisinės konsultacijos. Gali nusipirkti pigų butą ir patekti į bėdą, nes neįvertintos gretimybės, namo paskirtis ir panašūs dalykai. Manau, kad žmonės sako nerandantys mažo ploto būstų ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad svarbi ir gyvenamoji aplinka, ir gretimybės, ir galimybės susikurti būtinas erdves mažame plote.“
Vienišiai sudaro apie penktadalį mažų būstų sandorių
Visuomenėje daugėja vieno asmens ūkių. Tai labai greitai suvokė ir persiorientavo maisto pramonė, fasuodama, pavyzdžiui, šešis kiaušinius ar vos kelias riekes duonos. Kaip rodo pastarųjų trejų metų „Eikos“ statistika, vienišiai sudaro apie penktadalį visų sandorių, o didžiąją mažų butų dalį nuperka investuotojai, nes jauni vienišiai neretai perka didesnį būstą, numatydami perspektyvą – kad susituoks arba susilauks vaikų.
„Stebime tendenciją – daugėja žmonių, kurie gyvena po vieną, gyvena ne bute, o mieste. Į butą grįžta tik pernakvoti. Vakarų Europoje grįžta net ne į butą, o į lovą, visa kita bendra, – pasakoja UAB „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda. – Visuomenė grįžta į vieno žmogaus ūkį. Tai jauni, neturintys šeimos žmonės, kurie atvažiuoja į Vilnių. Tai vyresni žmonės, kurie parduoda savo didelį, nebetinkantį dėl amžiaus butą: gal tai buvo namas be lifto, brangus išlaikyti, nes nerenovuotas. Nauji maži energiškai efektyvūs butai traukia ir vyresnius, nes yra patogūs gyventi, pigiai išlaikomi.“
„Miestas bus kitoks. Tai nutiks greičiau, negu mes įsivaizduojame“
Daug mažų butų viename name – ne tik atgrasantis bendrabučio šurmulys, bet ir brangesnė statyba, ir galvosūkis statytojams: daug mažų butų – daug automobilių – daug vietos jiems statyti, o kai tos vietos požeminiame garaže, neretai tenka pardavinėti pigiau už savikainą. Todėl, pripažįsta visi NT vystytojai, geriau statyti didelius butus, nes 1 butui reikia 1 parkavimo vietos. Mažų būstų statybą brangina ir pertvaros tarp butų, ir inžinerinės sistemos. Kaip sako UAB „Eika“ plėtros direktorius M. Žibūda, statyti 100 mažų butų ar 60 įvairaus ploto – ryškus skirtumas.
Tačiau ir čia ateina pokyčių, kuriuos lemia dalijimosi ekonomika: nemažai žmonių atsisako nuosavų automobilių. Dalis žmonių jų visai nevairuoja – dėl negalių, amžiaus, apsisprendimo. Tačiau pagal normatyvus plėtotojai yra priversti kiekvienam butui įrengti po parkavimo vietą, išskyrus miesto centrą.
„Juntame prieštaravimas tarp STR ir realios situacijos, tvarios plėtros, apie kurią kalba visas pasaulis. Biurų nuomininkai, pavyzdžiui, nori ateiti į energiškai tvarų biurą, žalios kompanijos skatina savo darbuotojus naudotis visuomeniniu transportu, dalijimosi sprendimais, – akcentuoja M. Žibūda. – Vystytojas turi rinktis, ką atitikti – STR ar rinkos poreikius, tarptautines tendencijas. Manau, esame virsmo etape, iki suvoksime, jog nereikia tiek parkingo vietų. Miestas – kalbant ir apie būstą, ir apie parkavimą, – bus kitoks daug greičiau, negu mes įsivaizduojame.“
