Prie Žaliojo tilto stotelės ir vėl laikini nepatogumai, po kurių stotelė galutinai atsinaujins: šioje vietoje yra klojama betono danga.
Stotelių įvažiavimo betonavimas – tai Europoje plačiai paplitusi praktika. Betonuojant įvažiavimus, siekiama padidinti dangos ilgaamžiškumą ir atsparumą didelėms apkrovoms. Autobusai ir troleibusai, kurie kasdien pakartotinai sustoja tose pačiose vietose, labai apkrauna kelią, ypač stabdant ir pradedant važiuoti. Tradicinis asfaltas tokiomis sąlygomis greitai deformuojasi, susidaro provėžos, įtrūkimai ar duobės. Kita vertus, betonas tokias ekstremalias sąlygas atlaiko daug geriau, todėl jo danga daugelį metų yra stabilesnė ir patvaresnė.
„Žaliojo tilto stotelės yra vienas pagrindinių viešojo transporto mazgų Vilniuje, todėl stotelių įvažos patiria dideles apkrovas. Be to, jos yra įkalnėje/nuokalnėje, todėl apkrovos didesnės nei būtų lygaus reljefo vietoje. Atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, įrengta betono danga”, – sako Gabrielius Grubinskas, Vilniaus miesto savivaldybės Ryšių su žiniasklaida specialistas.
Tiesa, betonavimas yra brangesnis negu asfaltavimas. Todėl kol kas Žaliojo tilto stotelių projektą galima pavadinti pilotiniu. Jeigu betoniniai įvažiavimai pasiteisins, tikėtina, kad ateityje toks sprendimas bus įgyvendinamas ir kitose miesto vietose.
„Pradėjus eksploatuoti stoteles, situacija bus stebima ir, jei ši priemonė ilgesniu laikotarpiu pasiteisins, tokia danga stotelių įvažose galėtų būti taikoma ir kitose sostinės vietose”, – komentuoja specialistas.
Papildomas betono dangos privalumas – atsparumas oro sąlygoms, ypač aukštai temperatūrai. Vasarą asfaltas gali įkaisti ir suminkštėti, todėl gali būti pažeistas, o betonas išlaiko savo pirmines savybes nepriklausomai nuo oro sąlygų. Todėl betonines autobusų stotelių aikšteles reikia rečiau remontuoti, o tai sumažina kelių infrastruktūros priežiūros išlaidas ir nepatogumus viešojo transporto keleiviams.
