Žurnalistą Vytarą Radzevičių dauguma vilniečių pažįsta iš ekspedicijų po įvairiausius pasaulio kampelius, televizijos laidų, sporto renginių ar kitų socialinių projektų. Nors ir aplankęs pačias egzotiškiausias pasaulio vietas, Vytaras neslėpia, kad Vilnius jam yra begalo gražus ir brangus miestas. Apie tai ir pasikalbėjome.
Pats esi vilnietis?
Taip, gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje, tad galiu laikyti save vilniečiu. Nors kiti gal paprieštaraus sakydami, kad vilnietis yra tas, kuris atstovauja mažiausiai trečią sostinės kartą. Tačiau dėl sudėtingos Vilniaus istorijos tokių žmonių sunku rasti.
Ką tau reiškia būti vilniečiu?
Tai labai svarbi mano tapatybės dalis. Vilniečiai turi keliais žodžiais nenusakomą pasaulėžiūrą, kuri ugdo laisvas asmenybes, lemia tam tikrus elgesio modelius ir netrukdo kitiems būti savimi. Man Vilnius visada buvo gaivališkas ir žalias miestas, kuriame liejasi baroko dailumas ir miestelėnų laisvės.
Kur praleidai savo paauglystę, ką veikdavote su draugais?
Kai gimiau 1968 metais, buvo pastatytas daugiaaukštis namas Žirmūnuose, kurio vieno kambario bute ir gyvenome – tėvai, brolis ir dar šunį turėjome. Vaikystė ir paauglystė prabėgo kupina nuotykių – netoliese buvo Neris, miškai, daug klajodavome po apylinkes, su dviračiais iki Šilo ežero važiuodavom. Taip pat žaidėm visus įmanomus žaidimus – futbolą, krepšinį, žiemą užsiliedavome ledą ir varydavom ledo ritulį. Ant kalvų iki tamsos duodavomės su slidėmis ar rogėmis. Dabar pagalvoju, kad daugiau laiko praleisdavome lauke nei namie.
Kuo Vilnius yra išskirtinis lyginant su kitais Lietuvos miestais?
Sunku apibūdinti tą išskirtinumą. Vilnius – daugiabriaunis miestas. Kultūriškai, etnologiškai, religiškai, istoriškai. Jis man atrodo margesnis ir gyvesnis nei kiti Lietuvos miestai. Jis ir senas, ir modernus. Atrodo, kad senamiestyje duris gali atrakinėti su USB raktu.
Daug keliauji ir matei pačių įvairiausių miestų, o kuo Vilnius yra ypatingas?
Ne vienas buvęs Vilniuje sako, kad tai žalias miestas. Ir tai tikra tiesa. Sunku rasti kitą tokią pasaulio sostinę, kur tiek žalumos. Nors ir keikiamės dėl spūsčių, bet Vilnius, lyginant su kitomis sostinėmis – trumpų nuotolių miestas. Čia gali greitai atsidurti reikiamame taške, net jei tai yra oro uostas, pušynas už miesto ar darbovietė kitame miesto gale. Vilniuje daug kur gali nueiti pėsčias. Tai unikalus dalykas.
Ar niekada nesvarstei persikelti į kitą miestą?
Ne, tokių minčių nekilo. Aš sunkiai save įsivaizduoju kitame mieste. Tiksliau sakant – neįsivaizduoju.
Pats dažnai esi turistas, ką atvykusiam į Vilnių patartum aplankyti, pamatyti, kur nueiti pavalgyti?
Visada vadovaujuosi tokia taisykle – eik valgyti ten, kur daug vietinių. Niekada neapsišausi. Draugus iš užsienio pirmiausiai vedu į Gedimino pilį. Iš ten geriausia suvokti miesto dydį, planą ir vaizdus. O po to traukiam ratą per Senamiestį.
Ar mėgsti lietuvišką virtuvę?
Manau, kad taip. Tik dabar kyla klausimas, kokia ta lietuviška virtuvė. Ar tai, kas įsitvirtino bulvinėje Lietuvoje per sovietmetį, ar tai, kas buvo nuo Viduramžių iki Pirmojo pasaulinio karo, ar kas buvo mėgstama tarpukaryje, ar tai, ką atrandame dabar? Išties Vilniuje gali paragauti labai įvairaus maisto – ir nebūtinai lietuviško.
Kaip daug matęs, kokių pasiūlymų turėtum Vilniui, ką norėtum pakeisti ar įdiegti naujo?
Patiko aiškiai atitverti stulpeliais dviračių takai Miunchene. Didelį įspūdį paliko Limoje ar Stambule matyti metrobusai – autobusai tarsi metro važiuoja betono užtvaromis atskirtais keliais. Stotelės – tarsi peronai, jokiais laiptais laipioti nereikia. Senamiestyje norėtųsi mažiau automobilių ir daugiau pėsčiųjų zonų. Visame mieste trūksta laisvalaikio infrastruktūros – futbolo, krepšinio aikščių, čiuožyklų. Kartais net juokas ima – visoje Lietuvoje modernūs sporto aikštynai prie mokyklų yra, o Vilniuje – ne.
Kokie tau atrodo vilniečiai?
Pasitikintys savo jėgomis, profesionalūs savo srityse ir su geru humoro jausmu.
Kur labiausiai mėgsti leisti vakarus Vilniuje?
Kai turiu laiko – mėgstu žiūrėti sporto varžybas. Pasivažinėti dviračiu po apylinkes. Ar neskubant išgerti kavos lauko kavinėje saulėtą pavakarę.
