Vilnius – atviras daugiakultūris miestas, todėl nenuostabu, kad viso jo galutinai pažinti neįmanoma. „Šis miestas vis atsiveria naujais sluoksniais“, – teigia šiuolaikinės kultūros tyrėjas Jurijus Dobriakovas. Jis yra vienas kūrėjų, pasidalinusių asmeniniu Vilniaus miesto matymu MO muziejaus pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“. Jame skirtingais požiūriais ir kontekstais praplečiama mažoji MO muziejaus paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“.
Kuo Vilnius, šiuolaikinės kultūros tyrėjo akimis, toks sapniškas ir literatūrinis? Ir ką šiame mieste jam labiausiai norėtųsi išsaugoti?
(Ne)atrastas ir daugiasluoksnis
Anot J. Dobriakovo, Vilnius yra vienas tų miestų, kurie tarsi susideda iš daug skirtingų sluoksnių: skirtingų miestų, epochų, bendruomenių. Jam smalsu, kaip šie sluoksniai gali koegzistuoti drauge toje pačioje geografinėje aplinkoje ir tuo pačiu tarpusavyje turėti mažai ką bendro.
„Man įdomu, kaip tarsi turint miestą atvirą, savą, nuolat prieinamą, galima vis iš naujo suprasti, jog to miesto iki galo nepažįsti“, – teigia kultūros tyrėjas.
J. Dobriakovą stebina šis fenomenas: „Vilnius labai lengvai įsileidžia ir kartu niekada iki galo neatsiveria. Jį turi nuolat sąmoningai, įdėdamas pastangų pažinti“. Pasak jo, sapniškumo arba vaizduotės savybių koncentracija Vilniuje yra ypatingai stipri.
Literatūrinis miestas
J. Dobriakovas pasakoja, kad įsivaizduojamo arba susapnuoto, prisiminto Vilniaus motyvą dažnai galima aptikti ir literatūroje: „Vilnius yra vienas iš tobulų įsivaizduojamų miestų, kuris gali egzistuoti žemėlapyje kaip fizinė vieta, turinti architektūrinę visumą, bet kartu galime sakyti, kad jame yra daugybė gyventojų, pasilikusių kažkur vaizduotėje, prisiminimuose.“
Ši Vilniaus savybė išryškėja tiek Laimono Briedžio kūrinyje „Vilnius. Savas ir svetimas“, tiek Česlovo Milošo poezijos ir prozos kūriniuose. Kaip aktualų literatūrinį pavyzdį tyrėjas pateikia ir Jurgio Kunčino romaną „Tūla“. J. Dobriakovui įdomu pačiam atrasti romane atskleidžiamas Vilniaus vietas, kurios yra tarsi įsivaizduojamos, pusiau pramanytos, paremtos (ne)išlikusiais reiškiniais. Kultūros tyrėjas dalijasi, kad literatūrinio Vilniaus paieškos jam tapo įdomiu įrankiu, leidžiančiu pažinti miestą įvairiais pojūčiais ir aplankyti neatrastas vietas.
Išlaikyti charakterį
Taip pat J. Dobriakovas atkreipia dėmesį, kad senoji miesto dalis galėtų būti kuo mažiau griaunama tam, kad miesto autentika su visa jos mitologija išliktų. „Man svarbiau ne tiek, kaip šis miestas galėtų pasikeisti, kiek man svarbu, koks šis miestas turėtų, jeigu būtų mano valia, likti“, – viliasi kultūros tyrėjas.
Anot jo, Vilnius tarsi pats generuoja tam tikrą charakterį. Dėl to neretai galima pastebėti, kaip jis sunkiai ir skausmingai pasiduoda radikaliam tvarkymui: „Kai tik bandoma jį įsprausti į kažkokią viziją, koks jis turėtų būti, kaip vystytis, kaip reikėtų didinti jo turistinį ar investicinį patrauklumą, mes matome, kad kyla labai daug mini kataklizmų tarp tam tikrų interesų grupių.“
Miesto gyvybingumas – iš „griuvėsių“
Kultūros tyrėjas suvokia ir kitą šio požiūrio pusę: yra nemažai argumentų, kodėl miesto „griuvėsiai“ ilgainiui turėtų būti likviduoti, kodėl miestas turėtų tapti patrauklesnis turizmui ir ekonominiam augimui. Vis dėlto šiuo atveju reikalingas kompromisas, o J. Dobriakovo teigimu, tolesnė miesto raida turi derėti ir su tam tikru jo „nesušukuotos“ pusės išlikimu.
J. Dobriakovo nuomone, tik išsaugant šias erdves gimsta unikalus miesto veidas, gyvenimas, netgi mitologija. „Jos pakankamai veiklios savaime, tik ne visada galima išmatuoti, kiek ir kurios miesto dalys iš tiesų generuoja jo gyvybingumą. Būtent šios vietos yra labiausiai užpildytos miesto audiniu, kuris yra svarbus poetams, menininkams, filosofams, galiausiai – ir istorikams“, – apibendrina kultūros tyrėjas.
