Kinijos rinką praradę Lietuvos maisto produktų eksportuotojai sako, kad norėtų plėstis į Pietų Korėją, Japoniją, Taivaną bei Vietnamą. Tačiau jie pripažįsta, kad norint įsitvirtinti naujose rinkose reikia dirbti daug metų, bet to, didelių eksporto apimčių tikėtis būtų sunku.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, praėjusią savaitę lankęsis Singapūre bei Australijoje, teigė siekiantis atverti Lietuvai naujų galimybių Azijos ir Okeanijos rinkose.
Dėl diplomatinio Vilniaus ir Pekino ginčo dėl Taivaniečių atstovybės Kinija nuo praėjusių metų rudens taiko Lietuvai neoficialias ekonomines sankcijas ir nebeįsileidžia lietuviškų prekių.
Galimos rinkos – Pietų Korėja, Japonija, Vietnamas
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas sako, kad Lietuva labiausiai turėtų koncentruotis į Pietų Korėjos rinką, taip pat Japoniją ir Vietnamą – čia galima tikėtis geriausių rezultatų.
„Čia, aišku, didelių apimčių sunku tikėtis, nes yra didelis atstumas, skirtinga kultūra ir vartojimo struktūra kitokia. Azija toli nuo mūsų, bet šios trys šalys galėtų tapti prioritetais pagal ekonominį išsivystymą, atvirumą europietiškiems produktams“, – BNS sakė G. Bagušinskas.
„Tenka domėtis, kaip kitose Europos Sąjungos šalyse, su kuriomis jos daugiausiai mezga ryšių, tai visose šalyse galima pamatyti Pietų Korėją, Japoniją, Vietnamą prioritetinių rinkų sąrašuose“, – pridūrė jis.
G. Bagušinsko teigimu, šių rinkų pasirinkimą lemia ir jų dydis bei gyventojų skaičius, taip pat ten veikiantys Europos šalių prekybos tinklai, pritraukiantys vakarietiškų maisto produktų.
„Kodėl ne kitos – lemia ekonominiai dalykai, pragyvenimo lygis žemesnis, tikėjimas, religija, maisto vartojimo kultūra, šiek tiek konservatyvumas. Kalbant apie musulmoniškas šalis, jų vartojimo kultūra kitokia ir sudėtingesnis įėjimas į rinką“, – sakė asociacijos vadovas.
Pasak jo, realių galimybių įsitvirtinti šiose rinkose turi žinomi visame pasaulyje produktai, pavyzdžiui, gėrimai, ledai, sūriai.
Vienos didžiausių pieno perdirbėjų „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa taip pat sako, kad įmonę labiau domina besivystančios rinkos: Pietų Korėja, Japonija, Taivanas.
„Jos pačios negamina pieno produktų arba labai mažai ir yra iš principo importuojančios šiuos produktus šalys“, – BNS sakė D. Trumpa.
„Ir kitos rinkos, jos nėra tuščios, jos nelaukia, į jas pardavinėja kitos šalys ir reikės su jomis kariauti. Nė viena šalis iš tų mano išvardintų nėra diktatūros, kad kas nors galėtų pasakyti – jūs nepirkite iš danų ar vokiečių, o pirkite iš Lietuvos“, – pridūrė jis.
Anot D. Trumpos, Australija, Naujoji Zelandija nėra labai aktualios Lietuvos pieno pramonei, nes jos yra vienos didžiausių pieno eksportuotojų pasaulyje.
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos vadovė Dalia Ruščiauskienė taip pat sako, kad Australija yra viena didžiausių kviečių, rapsų eksportuotojų, ji yra pagrindinė konkurentė Azijos ir Okeanijos eksporto rinkose.
„Šiose rinkose pavyksta Lietuvai sukonkuruoti tik esant pačios Australijos mažesniam nei vidutinis derliui. Todėl šiose rinkose mūsų perspektyvos minimalios“, – BNS sakė ji.
Australija artimiausiu metu ketina atidaryti vyriausybinės prekybos ir investicijų agentūros atstovybę Vilniuje.
Įsitvirtinti naujose rinkose – keleri metai
Verslo atstovai pripažįsta, kad naujoms rinkoms pasiekti reikia kelerių metų. Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovo G. Bagušinsko, su prioritetinių rinkų importuotojais Azijos šalyse nuolat bendraujama.
„Mes parodose pastoviai bendraujame su tų šalių importuotojais. Nereiškia, kad sugalvosime eksportuoti, vieni kitus pirmą kartą pamatysime. Gal tik aktyviau pradėsime komunikuoti ir dar labiau didinsime savo žinomumą“, – sakė jis.
G. Bagušinsko teigimu, pirmuosius rezultatus galima pamatyti po dvejų metų įdirbio, tačiau įsitvirtinti rinkose gali prireikti ir kur kas daugiau laiko.
„Tas pats Taivanas – sėkmės istorijų kol kas nėra, dar tik bendravimo stadija, mes dar ryšių paieškose. O labai daug pastangų įdėta iš visų pusių dėl žinomumo. Verslas turi turėti interesą bendradarbiauti, pirkti, parduoti, matyti naudą ir tas su gatavu produktu užtrunka“, – sakė jis.
D. Trumpa prisiminė, kad su Kinijos rinka pradėta dirbti maždaug prieš dešimtmetį, tačiau plačiau ji atsivėrė tik prieš dvejus metus.
Pasak jo, naujų rinkų ieškoma nuolat, tačiau šiuo metu įmonė turi visus leidimus vežti produkciją į tas šalis, kuriose nori dirbti, išskyrus Taivaną.
Kinijai skirti produktai nukreipiami kitur
Maisto produktų eksportuotojai sako, kad užsivėrus Kinijos rinkai, produktus pavyksta nukreipti į kitas rinkas.
„Maisto produktai nėra gaminami į sandėlį, kaupiami. Pirkėjas perka, gamyba vyksta. Jei pirkėjas neužsako, gamyba nevykdoma, tai tiesiog nukreipiami užsakymai į kitus užsakovus ir jei viena šalis neužsakinėja, dirbama su kitomis“, – BNS teigė G. Bagušinskas.
„Galbūt atsiranda laisvesni gamybiniai pajėgumai, galimybės greičiau patenkinti kitus užsakymus, nenutrūkstama veikla. Tai daugiau ne nuostoliai, bet rinkos netekimas“, – pridūrė jis.
Tuo metu Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos vadovė D. Ruščiauskienė sako, kad Lietuva grūdus į Kiniją vežė nuo 2019 metų rugsėjo iki 2020 metų gegužės – per šį laiką parduota apie 600 tūkst. tonų grūdų už beveik 117 mln. eurų. Tačiau nuo 2020 metų antrojo pusmečio prekyba dėl Kinijos tarnybų sprendimų sustojo.
„Dauguma pasaulio valstybių dirba su Kinija todėl, kad tai didžiulė rinka, kurioje pasaulio verslai randa savo prekėms pardavimų nišas. Ne išimtis buvome ir mes. Juo labiau, kad kinai kaupia vis didesnius maisto produktų valstybės rezervus, į kuriuos įeina ir kviečiai“, – BNS sakė D. Ruščiauskienė.
„Kiniją galima priskirti ir prie pelningiausių rinkų pasaulyje, mokančią vidutiniškai 7-15 eurų už toną brangesnę kainą už grūdus nei kitos valstybės. Po pirmų metų sėkmingo įdirbio mūsų realus prekybos potencialas su Kinija galėjo siekti 1,5 – 2,5 mln. tonų per metus“, – pastebėjo ji.
Lietuviški grūdai eksportuojami tiek į Europos valstybes – Ispaniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Nyderlandus, taip pat ir į Afriką – Nigeriją, Pietų Afrikos Respubliką, Maroką, Alžyrą, Mozambiką.
Kinija pernai rudenį sustabdė krovininius traukinius į Lietuvą, maisto eksporto leidimų išdavimą, sumažino Lietuvos įmonėms kredito limitus ir pakėlė kainas, be to, ji išbraukė Lietuvą iš muitinės sistemų, todėl lietuviški kroviniai negali patekti į šalį.
Europos Komisijos duomenimis, Lietuvos eksportas į Kiniją pernai gruodį, palyginti su 2020-ųjų gruodžiu, krito 91 procentu.
Autorė Erika Alonderytė
