Pasakoti, kas šiandien yra Egyboy nereikia nė vienam miesto gatvių stileivai. Jų drabužiai – kiekvieno madingiausio vakarėlio uniforma ir privalomas atributas save gerbiančio miestiečio spintoje. Tačiau iki gatvės stiliaus ikonų titulo už Egyboy slypintys broliai Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai nuėjo netrumpą kelią – su trumpais nuklydimais į orientacinį sportą, savo žanro paieškomis ir eksperimentais.
Nuo orientacinio sporto iki Dailės akademijos
Kurti savąjį meną broliai pradėjo 7-erių. „Piešti mus natūraliai pašaukė gamta. Viskas prasidėjo nuo kramtomosios gumos „Donald Duck“ popierėlių kopijavimo, toliau sekė dailės mokykla, dizaino studijos Dailės Akademijoje. Mėginom save atrasti ir kitose srityse: namie žaisdavome stalo tenisą, tačiau raketes greitai pakeitė knygos, o pasinėrimas į orientacinį sportą truko vos vieną dieną – po dviejų valandų maratono bėgimo vos atgavom kvapą ir supratom, kad geriau pieštukas rankoj, nei lakstyti lankoj“, – šypsosi Egyboy. „Menas, noras kurti ir išreikšti visas mintis, kurios be perstojo sukosi galvoje, mums visuomet buvo – ir bus – pirmoje vietoje: keičiasi miestai, veidai, meno formos, tačiau tas noras niekur nedingsta.“
Dažnai tam, kad pasiektum savo tikslą, nereikia daug. Egyboy iš batono „išdrožti“ batai prieš keletą metų išsižioti ir žavėtis privertė ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį, o mintis apie juos kilo… naktį sėdint virtuvėje, kur po lempa jie tą pačią naktį ir buvo pagaminti. Todėl broliškas Egyboy duetas – naujosios adidas EQT batelio kampanijos, kurios šūkis „Viskas, kas svarbu. Nieko, kas ne“, ambasadoriai Lietuvoje.
Papūgoje gimęs Egyboy
Ar po „Donald Duck“ kopijų žymieji „Vogue“ ir „Feelnius“ sekė iškart? Broliai nusišypso: „Po Donald‘o sekė daug kitų etapų: išbandėme klasikines meno formas – tapybą, piešimą, kompoziciją. Vos nenunuodijom tėvų naktimis tapydami 3 kambarių buto koridoriuje (juokiasi), teko klijuoti popierių su majonezu (nes pagalvojome, kad ten lipalas), drožti batus iš duonos. Naujas Egyboy etapas prasidėjo atsikrausčius į Vilnių. Beje, iš šio slapyvardžio pradžioje daug kas juokėsi, jo nesuprato – tačiau šiandien tai neatskiriama tiek mūsų, tiek mūsų kūrybos dalis. O gatvėje sutikus žmogų su Egyboy marškinėliais, širdis užkaista – daryti žmones laimingesnius ne tokia jau bloga misija gyvenime.“
Eksperimentai su markeriais taip pat prasidėjo naktimis: „Kai pagalvoji, naktį kūrėme ir vis dar kuriame nemažai. Matyt, mūsų mūzos naktinės“, – šypsosi broliai Praspaliauskai. „Iš pradžių tai buvo atsipalaidavimo po darbo dienos forma, būdas išreikšti save ir kurti meną. Dar turėjome ir „Žalios papūgos“ etapą – čia gimė pirmosios skrajutės ketvirtadienio vakarėliams, po truputį kūrėsi ir vystėsi Egyboy braižas ir pirmąkart gimė mintis turėti savo prekės ženklą. Šiame mažame Vilniaus bare su tikra papūga, kur rinkosi visi, ieškoję laisvės išreikšti save, greičiausiai, ir gimė Egyboy – nostalgijos šiai vietai jau neištrinsim.“
Nepražūsiantys žemaičiai
Nors šiandien „Žalios papūgos“ jau nėra, kūrybai Egyboy vis dar įkvepia kasdienė aplinka ir jos smulkmenos. „Vieną dieną gali išgirsti gerą „The Cure“ dainą, kitą dieną šiukšlių konteineryje pamatyti nuo žurnalo viršelio besišypsančią įžymybę. Įkvėpimui nereikia daug – menininko sugebėjimas įprastoje aplinkoje pamatyti slėpinius ir yra menas. Ir nėra vieno atsakymo, ar tas kūrinys bus komercinis, skirtas parduoti, ar meno šedevras, skirtas kabėti galerijoje. Svarbiausia, kad tas kūrinys vestų į priekį, įkvėptų kitiems darbams“, – pasakoja Egidijus ir Remigijus.
Kas padeda laviruoti tarp meno ir komercijos, siekti tikslų ir nenuleisti rankų, net kai labai nesiseka? „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!”, – nusijuokia Egyboy. Ir iš tiesų, į šį sakinį telpa viskas, kas svarbiausia siekiant tikslo – užsispyrimas, ėjimas pirmyn, nepaisant nieko, ir laisvė kurti.
