Sausio 18 dieną sostinės Pylimo gatvėje 4A atidaromas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus (LŽKTM). Tuo pačiu ir ten pat lankytojams atsivers vieno didžiausių XX amžiaus litvakų, Lietuvos Jeruzalės sunaikinimą įamžinusio dailininko Rafaelio Chvoleso muziejus. Jo kūrybos kraitį sudaro apie 3 tūkst. tapybos darbų ir 6 tūkst. piešinių. Iš prieškario liko vos keli… 

Reikšmingą R. Chvoleso (1913–2002) palikimo dalį muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys dailininko sūnūs – Milijus ir Alexandre`as Chwolesai. Ne tik tapybos kūrinius, bet ir asmeninius daiktus, knygas. Nuo 2004-ųjų, praėjus porai metų po tėvo mirties, broliai ėmė aktyviai rengti jo kūrybos pristatymus Vilniuje. Išklausę sumanymo kurti R. Chvoleso muziejų, tam pritarė: juk tai sugrįžimas į miestą, kuris tėvui vienaip ar kitaip priklauso.

„Prisiėmiau atsakomybę dėl šios iniciatyvos. Nors nesu tikras, ar jis pats jai pritartų“, – sako Milijus Chwolesas. Mat tėvą su Vilniumi siejo gana prasti prisiminimai: čia jis neteko šeimos, pirmosios žmonos, neteko beveik visko, ką paliko užklupus karui.

Milijus teigia besirūpinantis tėvo kūryba, nes ji paprasčiausiai to verta: „Būtų labai apmaudu, jei tokio meistro darbai neturėtų žiūrovų.“

Rafaelio Chvoleso muziejus įsikūręs ketvirtajame LŽKTM aukšte. Jo ekspozicija trijose salėse perteikia tris pagrindinius dailininko kūrybos tarpsnius – Vilniaus, Varšuvos ir Paryžiaus.

Vienas perspektyviausių

Modernizmo klasikas R. Chvolesas (1913–2002), gimęs Rusijos imperijoje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, buvo vyriausias ir vienintelis berniukas šešių vaikų šeimoje. Juzefui Pilsudskiui aneksavus Vilniaus kraštą, tapo Lenkijos piliečiu. Gyveno Kūdrų gatvėje, Tymo rajone (Safjanki).

Mokėsi Vilniaus humanitarinėje gimnazijoje dėstomąja jidiš kalba, baigė Meninių amatų mokyklą – įgijo dekoratyvinės tapybos specialybę. Dirbo Vileikos srities (dabar Baltarusija) meno skyriuje, vadovavo Vaizduojamosios dailės mokyklai, dalyvavo parodose. Prieškariu įsitvirtino kaip vienas perspektyviausių jaunosios kartos žydų menininkų. Priklausė garsiajai socialistinių kairiųjų pažiūrų

Jaunųjų žydų dailininkų ir rašytojų grupei „Jung Vilne“, ir Vilniaus žydų dailininkų draugijai, siejusiai senuosius menininkus.

Į Rusijos gilumą

Kai 1941 metų birželio 22 dieną naciai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, R. Chvolesas parodos reikalais lankėsi Minske. Vilniuje liko visi giminaičiai ir nėščia žmona Mariana. Moteris mėgino ištrūkti pas vyrą, tačiau pakeliui naciai ją suėmė ir žvėriškai nukankino.

Dailininkui teko trauktis į Rusijos gilumą. Ten dirbo statybos batalione (strojbat), tiesė geležinkelį. Gyvenimo sąlygos buvo sunkiai pakeliamos. Prie duonos dailininkas prisidurdavo piešdamas sargybinių portretus.

Apie tai sužinojusi būsimoji žmona – iš Maskvos evakuota, Krasnyje Bakų kultūros namams vadovavusi maskvietė žurnalistė, poetė Marija Ponomariova – pakvietė jį dirbti dekoratoriumi. „Manau, tuo išgelbėjo gyvybę. Nes tėvas jau sunkiai sirgo plaučių uždegimu“, – pasakojo sūnus.

Rafaelis ir Marija susituokė, susilaukė dviejų sūnų – Aleksandro (g. 1944) ir Milijaus (g. 1951). Iš pirmos santuokos su slovėnu Kominterno nariu Marija augino sūnų Antoną.

Atrado savo misiją

Vos pasibaigus karui R. Chvolesas grįžo į gimtąjį miestą. Marija su vaikais liko gyventi Maskvoje. Vilniuje dailininkas pamatė, kokia tragedija ištiko jo artimuosius, žydų bendruomenę, gimtąjį miestą. Tėvai ir trys seserys buvo nužudytos, dviem – Rivkai Chvoles-Lichtenfeld ir Sofijai Leikovič – pavyko išsigelbėti. Kurį laiką pas vieną glaudėsi Tilto gatvėje.

Sugrįžęs atgal atrado savo, kaip dailininko, misiją – įamžinti sugriautą Vilniaus senamiestį, karo paženklintas geto gatveles, Didžiosios sinagogos, Žydų instituto (YIVO) liekanas. Iš to laiko liko pluoštas eskizų su griuvėsiais virtusios Lietuvos Jeruzalės vaizdais. 1945–1947 metais sukūrė garsiausią savo kūrybos seriją „Vilniaus getas“. Nostalgiški prarasto žydiško Vilniaus vaizdai neatitiko stalininės cenzūros nuostatų. Dailininką slėgė ideologinis reikalavimas kurti socrealistine

maniera. Tapė ja tik tiek ir tam, kad galėtų išmaitinti Maskvoje likusią šeimą. Pokario Vilniuje nebuvo surengta nė viena autorinė R. Chvoleso paroda, jo kūrybą vertino tik kolegos.

Dailininko seserys po kurio laiko emigravo į Izraelį, jis pats apsistojo bute Kražių gatvėje. 1957 metais į Vilnių atsikraustė žmona ir vaikai. 1959-aisiais Chvolesai emigravo į Lenkiją. „Tėvui buvo sunku nerodyti tikrosios savo kūrybos, tačiau viską dėti „į stalčių“, kaip darė daugelis, jis nenorėjo. Manau, tai buvo pagrindinė išvykimo priežastis“, – svarstė M. Chwolesas.

Vilniuje dailininkas praleido keturis dešimtmečius. Sukūrė reikšmingiausią darbų seriją, skirtą sugriautam Vilniaus žydiškajam paveldui įamžinti. Gimtasis miestas paliko įspaudą visam gyvenimui: net pasitraukęs į Vakarus R. Chvolesas nenustojo tapyti Vilniaus vaizdų, o įkvėpimo sėmėsi iš pokario metais darytų eskizų, prisiminimų.

Sėkmingiausias tarpsnis – Varšuvoje

Dešimtmetis, praleistas Varšuvoje, R. Chvolesui buvo bene sėkmingiausias: įsiliejo į klestintį žydų kultūrinį gyvenimą, surengė 7 autorines parodas, keliavo po pasaulį kaip UNICEF dailininkas, iliustravo knygas, projektavo kino ir teatro afišas, apipavidalino knygas.

Jau 1959 metais surengta jo kūrinių paroda „Vilniaus geto motyvai“, o 1960 metais – „Gimtosios vietos“. Abi sulaukė didelio pasisekimo, nes Lenkijoje gyveno nemažai pasitraukusių iš Vilniaus ir jo ilgėjosi.

1963-aisiais buvo surengta autorinė R. Chvoleso paroda Paryžiuje, „Galerie du Passeur“. Tais pačiais metais vyko į Maroką UNICEF organizacijai kurti atvirukų ciklo.

Jei viską pradėti iš naujo, – tik Paryžiuje

10 metų trukusį Varšuvos periodą nutraukė antisemitizmo banga, kilusi po Šešių dienų karo (1967) ir Prahos pavasario. Šeima ryžosi dar kartą emigruoti – toliau į Vakarus. Apsispręsti nebuvo sunku: jei vėl pradėti gyvenimą iš naujo, tai tik dailininkų mekoje Paryžiuje, kurio vaizdai jau puošė R. Chvoleso eskizų albumus.

Įsikūrė Monmartro kvartale, Rafaeliui primenančiame praėjusios epochos menininkus. Nedalyvavo visuomeniniame gyvenime, jam visiškai pakako bičiulių iš žydų bendruomenės. Atsidėjo vien kūrybai: iš atminties tebetapė Vilniaus vaizdus, kūrė nostalgiškas žydų folkloro scenas, įkvėpimo ieškojo kelionėse po Prancūziją, Italiją ar Izraelį.

Šiuo laikotarpiu artimiausi R. Chvoleso draugai buvo pasaulinio garso rašytojai Abraomas Suckeveris ir Chaimas Gradė, gyvenęs Niujorke. Jie nuolat keitėsi laiškais, su Abraomu kone kasmet susitikdavo Tel Avive.

Paryžiuje R. Chvolesas praleido visą likusį gyvenimą, kone kasmet išsiruošdamas pas seseris į Izraelį. Tapyti liovėsi apie 2000-uosius. Gerokai suprastėjo rega, dar kiek anksčiau pavargo kojos. Vieną paskutinių darbų sukūrė 1998-aisiais.

Mirštantį tėvą Milijus slaugė iki fatališkos pabaigos. Prisimena ir paskutinį jųdviejų pokalbį: „Tėvas gulėjo lovoje priešais langą. Pakėlė ranką, sudėjo pirštus lyg mažą rėmelį, įsižiūrėjo ir pasakė: „Paskutinė kompozicija“.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

19 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Kaip vertinate Vilniaus gatvėse įrengiamus greičio matuoklius?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist