Šią vasarą Lietuvos žiūrovams nereiks vykti į Veroną. Romeo ir Džuljetos meilės istorija – čia pat, garsiajame Vilniaus universiteto Didžiajame kieme! Rugpjūčio 2 ir 3 dienomis, 20 valandą vienoje įspūdingiausių senamiesčio erdvių žiūrovai turės galimybę išvysti Oskaro Koršunovo spektaklį – Williamo Shakespeare‘o tragediją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“.
Seniausias ir didžiausias Lietuvoje Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, o Shakespeare‘o pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedija „Romeo ir Džuljeta“ parašyta 1595 metais. Nors genijumi vadinamas rašytojas Lietuvoje niekada nesilankė, tačiau ši seniausia ir žymiausia Vidurio ir Rytų Europos aukštoji mokykla darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Čia profesoriavo daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, mokėsi poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas. Kai universitetas buvo įkurtas, Shakespeare‘ui buvo penkiolika metų; jo sukurtam Romeo Montekiui – šešiolika, Džuljetai Kapuleti – keturiolika. Ar šios jaunų įsimylėjėlių istorijos prototipai nėra giminingi Vilniaus universiteto jaunimui?
Šios gražiausios pasaulyje istorijos aistromis jau du dešimtmečius gyvena talentingiausi Lietuvos aktoriai, personažus kuria net kelios aktorių kartos. 2003 metais sukurtas, o 2015 atnaujintas, šis spektaklis tarytum tapo lietuviškos šekspyrianos simboliu. Anot režisieriaus Oskaro Koršunovo, „spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ stilistika labai žaisminga. Per ilgą laiką ji tapo dar grynesnė. Čia toks atvejis, kai spektaklis išgyveno ilgiau negu aktorių vaidmenys.“
Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui šis spektaklis brangus dar ir dėl to, kad tai yra vienas iš ryškiausių Jūratės Paulėkaitės scenovaizdžio pavyzdžių. Šiandien daug kam net sunku įsivaizduoti: kai gimė šis spektaklis, Lietuvoje buvo tik viena picerija, todėl šventą siužetą perkelti į piceriją kai kam galėjo atrodyti kaip tam tikras akibrokštas. Šiandien, kai devalvavosi ne tik vertybės, bet ir daugelis svarių sąvokų, nekintamu dėmeniu išliko pati istorija, o picerijos miltai tapo meilės reinkarnacijos simboliu. Dar kurdama spektaklį, Jūratė Paulėkaitė sakė: „Meilė kaip alcheminis darinys pakeičia banalybę, sutaurina realybę. Žodžiu, virtuvėje atsiranda dangus: balkono scena. Be to, virtuvėje prasideda karas, istorija, gyvenimas: joje gaminamas maistas kaip gyvenimo esencija. Virtuvė yra pamatinis dalykas, labai gyvybingas, kūniškas, su savo perturbacijomis. Todėl manęs nebaugina scenovaizdžio statika. Veikiant aktoriams, šviesoms, vandeniui, tešlai, jis pasidaro gražus lyg ikona.“
Šis spektaklis toks gražus ir galingas, jog kintančios vaidybinės aikštelės jam suteikia dar didesnės jėgos ir žavesio. Todėl neabejojame, kad tie žiūrovai, kurie turės galimybę Romeo ir Džuljetos istoriją išvysti gražiausiame Vilniaus universiteto kieme, bus tikrai laimingi. Kiek meilės ir aistrų yra patyrusi ši erdvė, kiek susipažinimų, pasimatymų ir išsiskyrimų yra regėjusi!.. Koršunovo sukurta istorija – tai tęsinys gyvenimo, kurį mums leista pažinti mylint.
Didžiajame kieme didžiąją meilės istoriją pristato režisierius Oskaras Koršunovas:
Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė vasarą rodyti spektaklius, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras prisidėjo prie mūsų – OKT dvidešimtmečiui skirto festivalio – ir rodo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Šiuo metu spektaklis priklauso Nacionaliniam dramos teatrui, bet 2003 metais jis buvo sukurtas OKT teatre. Tai buvo vienas reikšmingiausių mūsų darbų, kuris pažymėjo mūsų penkmetį. Penki OKT metai buvo neįtikėtinai prasmingi, visko pilni, itin kūrybingi. Tie penki metai, matyt, buvo gražiausi ne tik mūsų teatre, bet ir mano paties kūryboje. Per tuos penkis metus mes tapome tikru repertuariniu teatru. Jau buvome sudalyvavę visuose svarbiausiuose festivaliuose, ir štai – gavome pasiūlymą koprodukcijai iš Avinjono ir su šituo spektakliu turėjome atidaryti šį garsųjį festivalį. Taip ir įvyko: mes atidarėme festivalį, suvaidinome tris spektaklius pagrindinėje Popiežiaus rūmų aikštėje, bet be žiūrovų, nes tuo metu vyko nepriklausomų Prancūzijos teatro kūrėjų streikas. Bet mes vaidinome, tarsi tikėdamiesi, kad tas festivalis įvyks. Vyko derybos… Ir mes tris kartus suvaidinome čirškiant cikadom, mistraliui blaškant Romeo ir Džuljetos miltus po tą aikštę. Spektaklis iš esmės ir gimė aikštėje, po atviru dangumi. Šįmet, beje, Avinjono festivalis neįvyko antrą kartą – dėl pandemijos.
Aš labai džiaugiuosi, kad praėjus dvidešimčiai metų, OKT surengto dvidešimtmečio festivalyje, vėl atviroje erdvėje, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus vaidinama ne čirškiant cikadom, o čirškiant žvirbliams, jiems „karpant“ dangų, skambant Šv. Jonų varpams… Taigi, man, ko gero, iš visų šiame festivalyje OKT rodomų spektaklių (o jų išties daug), nostalgiškiausias yra „Romeo ir Džuljeta“. Jis neprarado savo įstabumo ir grožio. Kviečiu visus žiūrovus pamatyti jį po atviru dangumi, nuostabiajame mūsų universiteto kieme, kuris nė kiek nenusileidžia Avinjono Popiežių rūmų kiemams.
