Teatras

Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ kviečia Vilniuje pasikartoti neišmoktas žmogiškumo pamokas

Nedidelio Lenkijos miestelio mokykloje vienoje klasėje kartu mokosi žydų ir lenkų vaikai. Juokiasi ir žaidžia vaikiškus žaidimus. Kažkas juos supančiame pasaulyje vyksta ir jų žaidimuose atsiranda stiprėjančios neapykantos gaidelės. Laikui einant neapykanta išveši – net įmanoma pakelti akmenį ir juo suknežinti klasės draugo galvą. 

Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ yra dažniausiai pasaulyje statoma pjesė. Ji buvo rašyta remiantis tikrais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabne, kur visi vietiniai gyventojai žydai buvo suvaryti į daržinę ir sudeginti. Tai padarė jų kaimynai lenkai. Oskaro Koršunovo kurtas spektaklis pagal šią pjesę primena, kad apie siaubingas praeities žaizdas reikia kalbėti, jas analizuoti, nes tik taip įmanoma išvengti atsikartojančių blogio aktų. Klaipėdos dramos teatre kurta „Mūsų klasė“ viešės Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre, spalio 27 ir 28 dienomis. 

„Tai – emociškai sunkus spektaklis. Papasakosiu trumpą istoriją. Kai vyksta mano personažo Jokūbo Kaco nužudymo scena, jam ant galvos metamas akmuo, išgirdau kažką sakant „einam iš čia, kol mūsų neužmušė“. Labai susimėčiau, juk niekas tuo metu neturėjo kalbėti, net galvojau, kad man ėmė girdėtis balsai iš praeities. Tų žmonių, kurie stebėjo žudynes ir nieko nedarė. Bet per pertrauką kolega pasakė, kad tą frazę sušuko žiūrovė antroje eilėje“, – apie patirtą emocinę įtampą, spektaklio metu prasiveržusią netikėtu potyriu, pasakojo aktorius Jonas Viršilas.

 

Jo vaidinamas žydas Jokūbas Kacas vaikystėje yra klasės seniūnas, pirmūnas, svajojantis tapti mokytoju. Visi spektaklio pasaulyje vaizduojami klasės draugai iš mokyklos suolų pasakoja, kuo jie norėtų būti užaugę. Žiūrovai su jais susipažįsta mokykloje ir kiekvieną lydi iki pat mirties.

Klaipėdos dramos teatro aktoriai „Mūsų klasę“ apibūdina kaip emociškai sunkų spektaklį. Jį sunku ne tik žiūrėti, jam buvo sunku ir ruoštis. J. Viršilas minėjo, kad buvo sudėtinga įsigyventi į tragišką Jokūbo likimą. „Perskaičiau nemažai knygų, tarp jų ir Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“, mėginau suprasti tų žmonių jausmus. Jokūbas stovėjo priešakinėse linijose, kovojo, bet galiausiai suprato, kad eina į mirtį. Yra vieta, kur jis jai ruošiasi, sako, kad nusiprausė, apsivilko švarius baltinius. Man buvo svarbu parodyti jį kaip kovojantį ir kartu siaubingai bijantį“, – plačią vaidmens amplitudę apibūdino aktorius.

„Nesu turėjusi tokio vaidmens kaip Zocha. Nuo mokyklos suolo iki mirties, nuo mergaitės iki brandžios moters. Ir jokiame kitame spektaklyje nesu tiek verkusi. Kiekvieną kartą eidama į sceną sukalbu maldą už mirusius. Už visus išėjusius – tuos, kuriuos kankino ir tuos, kurie kankino. Šis spektaklis nėra kaltinimas ar pasmerkimas. Tai klausimas, ką buvo galima padaryti, ką darytume mes. Tai spektaklis apie mus“, – kalbėjo lenkaitę Zochą „Mūsų klasėje“ įkūnijanti aktorė Eglė Jackaitė.

 

Spektaklio metu klasės mokiniai užauga į jaunus, karo mašinos krumpliaračių įtrauktus žmones, jie renkasi puses ir vėliau turi su savo pasirinkimų pasekmėmis gyventi visą gyvenimą. Mirusieji „Mūsų klasėje“ lieka kartu su gyvaisiais – kaip liudininkai, visada šalia.

„Šis spektaklis unikalus dėl to, kad visi jame tam tikra prasme yra kalti ir nekalti. Nekalti dėl aplinkybių, į kurias pakliūva, bet kalti dėl to, kokias priemones rinkosi savo kovai, – svarstė J. Viršilas. – Dažnai kartojamas klausimas – ką aš galėjau padaryti? Personažai pateikia be galo daug pateisinimų sau ir juos baigia šiuo klausimu. Pasirinkimų buvo daug, bet jie rinkosi tai, ką rinkosi, nežinodami, kur jų pasirinkimas nuves. Tai klausimas ir žiūrovui – ką jūs darytumėt? Ar leistumėt, kad tai pasikartotų?“.

Anot aktoriaus, baisūs neapykantos įkvėpti nužmogėjimo aktai nepriklauso tik praėjusiam laikui. Jie kartojasi ir šiandienos pasaulyje, neapykantos kurstymą ir įsisiūbuojančias visuomenės aistras galima stebėti ir mūsų pačių šalyje. „Ir šiandien netrūksta netoleruojamų visuomenės grupių. Pamatėme, ką gali „Šeimų maršas“. Man žiauriausia, kad kartu žaidę vaikai suaugę ima nekęsti vieni kitų, žudyti ir prievartauti. Eina laikas, gimsta anūkai ir proanūkiai, bet mes vis dar smurtaujame vieni prieš kitus. Kiek dar leisime tam tęstis?“

 

E. Jackaitės Zocha savo namuose slepia žydą klasioką Menachemą. Nesudvejoja darydama jai pačiai pavojingą pasirinkimą. „Zocha labai norėjo gyventi. Ji gaivališka, niekada nepasiduodanti. Labai mylinti ir labai rizikuojanti. Saugodama Menachemą aukoja save – yra išprievartaujama. O kai jos išgelbėtas ir mylimas vyras nustoja rašyti laiškus, ji ir tada renkasi gyvenimą. Zocha nesako „o ką aš galiu daryti?“, ji sako „tada prie manęs prisėdo Janušas. Po dviejų savaičių buvome susituokę“.

Ji praktiška ir visa savo esybe renkasi gyvenimą. Pasak aktorės, jos kuriamas personažas jai artimas savo veržlumu ir atkaklumu, „Zocha buvo kovotoja ir negalima laimėti, jei nekovoji. Negali sakyti, kad viskas nulemta likimo. Esu giliai tikinti ir tikiu, kad tai, kada atėjome ir kada išeisime – Dievo planas. Bet turime galimybę patys spalvinti savo gyvenimą. Kokie mes esame – žiaurūs ar mylintys, ištikimi ar išduodantys – tai yra mūsų pačių pasirinkimas“.

Pasak E. Jackaitės, Zocha reprezentuoja žmogaus valios stiprumą, sugebėjimą išlikti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Matytas siaubas, patirta prievarta, žudikais tapę draugai – Zocha visada deda žingsnį pirmyn. „Savanoriaudama pagalbos moterims linijoje, savo pašnekoves skatinu žengti žingsnį laimės link – reikia kažką daryti“, – aktorė įsitikinusi, kad net baisiausioms aplinkybėms įvarius į kampą svarbu veikti.

 

„Mūsų klasėje“ rinkdamiesi veikti personažai tiki, kad jų pasirinkimas yra teisingas – jų motyvų laukas platus: tėvynės meilė, laisvė, kerštas, meilė. Žmogus, kuriam klijuojama išdaviko etiketė, tiki, kad aukodamas draugus kovoja už savo šalies laisvę. Žiaurius kankinimus NKVD rūsiuose inicijuojantis žmogus tiki, kad siekiant atkasti tiesą ir į dienos šviesą išvilkti kaltuosius visos priemonės pateisinamos.

Šalia jų žmonės, kurie nesiveržė kovoti – tik gyveno, augino vaikus, dirbo savo darbus. „Pjesės ir spektaklio pavadinimas „Mūsų klasė“ yra toks dėl to, kad žmonija neišmoksta svarbiausios pamokos. Penktasis Dievo įsakymas – nežudyk. Kokie šiuolaikiški bebūtume, niekaip jo neišmokstame – karai vis dar vyksta. Spektaklis aiškiai ir atvirai rodo, kaip mes niekaip neišmokstam svarbiausių pamokų – nežudyk, mylėk savo artimą“, – sakė J. Viršilas.

E. Jackaitė apibendrindama kalbėjo, kad „Mūsų klasė“ yra jautrias sielos vietas paliečiantis, skaudus spektaklis, „Svarbu, kad „Mūsų klasė“ gali pasiekti žiūrovus, nes šis spektaklis visada bus aktualus. Jis sunkiai nusakomas, bet labai tikras, jis yra apie mus“.

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
naujausius
seniausius labiausi vertinti
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
slavka / bmZlt
slavka / bmZlt
10 dienas (-ų)

“Musu klase “spektaklis visada pasieks ziurovus, nes tai mes, -tai apie mus…

Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button