Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Lokis”, rež. Aukasz Twarkowski, jau aplankė Torunės, Varšuvos ir Madrido žiūrovus. Neseniai iš Ispanijos sostinės sugrįžę spektaklio kūrėjai skaičiuoja teigiamas ispanų recenzijas ir ruošiasi rodymui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužės 8 dieną.
Tris tragiškas istorijas apie trapią liniją tarp beprotiškos meilės ir neapykantos jungiantis spektaklis pernai triumfavo „Auksinių scenos kryžių” apdovanojimuose – pelnė net 4-is svarbiausius prizus. Itin moderniais sceniniais sprendimais išsiskiriantis „Lokis” jau spėjo surinkti ir ištikimų gerbėjų ratą, kurie spektaklį žiūri po keletą kartų.
Dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos „Lokis” 2018 m. lapkričio 6 d. buvo parodytas operos ir baleto teatre, kur sutraukė pilną salę susidomėjusių. Rodymo metu orkestro duobėje veikė „Fazų zona”, į kurią bilietus nusipirkę žiūrovai antroje spektaklio dalyje galėjo šokti drauge su aktoriais. „Fanų zona” veiks ir gegužės 8 d. rodymo metu.
Belaukiant šio spektaklio kviečiame susipažinti su Madrido teatro kritikų recenzijų ištraukomis, išverstomis į lietuvių kalbą.
***
Iš visų paskutinio lapkritį vykusio festivalio premjerų, mano galva, geriausias buvo lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio „Lokis” – dėl savo per kraštus plūstančios laisvės derinant kalbas, nepriekaištingo Lietuvos nacionalinio dramos teatro komandos darbo, decibelais perteiktos energijos ir sugebėjimo šitaip įtempti su žiūrovu jungiančią stygą. Ir ne, man nepatiko Medea de Simon Stone, atleiskite. Reikalinga skubiai persvarstyti, ką mitas reiškia nūdienoje, užuot laikiusis klasikų mums pasakotų istorijų, papildant jas tik šiuolaikiškais kostiumais bei išduodant per didelę isterijos dozę pagrindiniam veikėjui.
Įlvaro Vicente, 2018 Rewind. Scenos santrauka, žurnalas „Godot”, 2018 12 26.
Labai smalsu „Festival de Otoo” (Rudens festivalio) kontekste buvo išvysti „Lokį” – ambicingą ir grandiozišką Lukaszo Twarkowskio, laikomo vienu iš svarbiausių šiuolaikinio teatro atstovų ir Lenkijos teatro enfant terrible, mums atvežtą darbą. Rezultatas – trys su puse valandos spektaklio, kuriame pakeičiama literatūrinė, fikcinė ir realioji tikrovės, o jas kuriant dialogas įpinamas tarp įvairiausių kitų disciplinų – metateatro, gyvo audiovizualo, muzikos, performanso, dokumentinio teatro& Ir visa tai tam, kad būtų sujungta į vieną visumą, kurioje pasitelkiamos visos įmanomos pirminės priemonės, ir kuri akina savo potencija bei pertekliumi; įskaitant galią pakelti viską, kas matoma scenoje&
Hugo Įlvarez, „Lokis”, arba leisti būti apakintam technologinio pertekliaus (arba ne&), Žurnalas „Butaca en Anfiteatro”
Tokią dabartinę svarstymų trajektoriją pradeda Lukas Tarkwoskis, kurio spektaklis „Lokis” – dar vienas įrodymas, kad šiuolaikiniai kūriniai į sceną turėtų būti perkelti pasitelkiant aukščiausią įmanomą technologinę kokybę, kokios tik jiems galėtų reikėti.
Antonio Hernįndez, „36-asis Madrido „Festival de Otoo”: kelionė į XXI amžių”, Žurnalas „Revista Actores”
Videoklipo estetika vaidybiškiausioms scenoms vis tik nepasitelkiama, ir tai yra gerai – taip pasakojimas nepasimiršta, ir tęsiamas pasitelkiant dialogus bei frazes, provokuojančiais siurrealiąją masę. Lokis, šiaurės mitologijos apgavikas ir gudrusis pajacas, be abejonės yra šio makabriško artefakto įkvėpėjas. Esminis dalykas yra tai, kad neišsižadama nuoseklaus rafinuotumo užfiksuojant painią ir dinamišką tikrovę, kurioje tiesai reikalinga mūsų kritika bei gebėjimas sintezuoti, turint omenyje, kad medžiaga, kurią apdorojame, neretai apgaulinga. Mano galva, iš visų paskutinių mus aplankiusių enfant terribles šiandien dienai Aukaszas Twarkowskis vienintelis vertas šio apibūdinimo.
Įngel Esteban Monje, Lokis: hiperbolinis artefaktas apie Marie Trintignant nužudymą grandioziniame video ir performanso spektaklyje
Iš ispanų kalbos išvertė Alexandra Bondarev
Spektaklis „Lokis”, rež. Aukasz Twarkowski, artimiausiu metu – gegužės 8 d. 18.30 val., bus rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
