Teatras

„Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ žiūrovų laukia Lietuvos rusų dramos teatre

Rugpjūčio 21 d. 20 val. pirmą kartą Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, „Liudmilos Petruševskajos kabarete“ vaidins nepaprastai talentingi, aukščiausio profesionalumo menininkai  Čulpan Chamatova, Liudmila Petruševskaja ir Anatolijus Belyj, kurie buvo priversti palikti Rusiją dėl savo tvirtos ir bekompromisės pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu. Kritikų, žiūrovų ir skaitytojų už socialinės ir politinės analizės aštrumą, dėmesį ribinėse gyvenimo situacijose atsidūrusio žmogaus likimui, virtuozišką kalbos daugiareikšmiškumą, dažnai naudojamą miesto gatvių žargoną, sentencijas, aštrų humorą ypatingai vertinama Liudmila Petruševskaja pasirodymui Vilniuje subūrė išskirtinę kūrybinę komandą. Čulpan Chamatova ir Anatolijus Belyj tapo vienais pirmųjų menininkų, kurie pirmosiomis karo dienomis aiškiai išdėstė savo poziciją prieš Rusijos veiksmus, pasmerkė invaziją į Ukrainą, nutraukė sutartis su valstybiniais teatrais ir kino kompanijomis ir paliko Rusiją. „Liudmilos Petruševskajos kabarete“ susitinka giminingos sielos, sužeistos per karą Ukrainoje. Kaip pati Liudmila Petruševskaja sakė interviu internetiniam portalui „Meduza.io“: „Žinau, kad baisios pasakos gydo – dar iš vaikų globos namų laikų, kai kurdavau jas miegamajame savo draugėms“. Čiulpan Chamatova nuo pavasario dirba Latvijos Naujajame Rygos teatre, ką tik įvykusi jos monospektaklio „Post Scriptum“ premjera, kurią režisavo garsiausias Latvijos režisierius Alvis Hermanis, tapo tikra menine sensacija, demaskuojančia Rusijos sąmonę, sąžinę ir pasąmonę pastarųjų įvykių kontekste.

Aktorius Anatolij Belyj vasario 24 d. savo socialiniuose tinkluose pasidalino tokia žinute: „Gimiau Ukrainoje, Vinicos srities Braclavo gyvenvietėje. Ten palaidoti mano senelis ir močiutė. Ukraina ir Rusija man visada turėjo vieną reikšmę – Tėvynė. Šiandien juoda diena mano Tėvynės istorijoje. Tai – katastrofa. Mano smegenys atsisako tuo patikėti. Visus tuos metus vyliausi, jog tai nenutiks. Aš nežinau, kaip tai sustabdyti. Turiu eiti repetuoti, turiu kažką pasakyti vaikams. Esu labai taikus žmogus, gyventi galima tik taikos sąlygomis. Negaliu sulaikyti ašarų. Kas antras mano draugas – ukrainietis. Atleiskite mums, broliai, atleiskite. Gėda. Akibrokštas. Skausmas. Bejėgiškumas. Nežinau, kas galėtų tai sustabdyti, belieka tik kažkur giliai širdyje karštai melstis.“

Rašytoja, dramaturgė Liudmila Petruševskaja – viena labiausiai verčiamų rusakalbių autorių, jos pjesės nuo pagrindinių Europos teatrų scenų skamba dešimtmečius. Pjesė „Muzikos pamokos“ Lietuvos rusų dramos teatre pastatyta 1988, ją režisavo legendinis Romanas Viktiukas. Spektaklius pagal puikias dramaturgės pjeses „Meilė“, „Trys merginos žydrais rūbais“, „Činzano“, „Vandens stiklinė“, „Kolumbinos butas“ ir kitas kūrė režisieriai Markas Zacharovas, Olegas Jefremovas, Levas Dodinas ir Dmitrijus Brusnikinas. Na, o „Pasakų pasaką“, „Paršelį Petrą“ ir šimtus kitų iš kartos į kartą dievinamų istorijų mums pristatė vienintelė rusų rašytoja, kuris, anot Dmitrijaus Bykovo, verta nominacijos Nobelio Literatūros premijai. Mistika ir nepaaiškinami dalykai – būtent dėl šių Petruševskajos literatūrinės visatos savybių The New Yorker neseniai ją pavadino „šiuolaikiniu Edgaru Alanu Poe“. 84 metų sulaukusi menininkė kuria pjeses ir prozą, romanus ir haiku, eilėraščius ir pasakas, piešia paveikslus, atlieka stepo šokius ir visiškai žavingai, chuliganiškai dainuoja pačios išverstas prancūzų, vokiečių, italų, anglų, čigonų dainas.

 

„Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ su savo baugiomis istorijomis ir linksmomis dainomis apkeliavo visą pasaulį, susilaukė audringų ovacijų Niujorke ir San Paule, Odesoje ir Sankt Peterburge, Londone ir Limasolyje ir vienam vakarui atvers duris nuostabiai Vilniaus publikai. Su Lietuva Liudmilą Petruševskają sieja itin svarbi aplinkybė: 1991 m. sausio 13 d., kai Vilniuje rusų tankai bandė slopinti lietuvių pasipriešinimą sovietiniam režimui, Petruševskaja parašė laišką: „Brangūs broliai lietuviai! Atleiskite. Komunistų partijos fašistai, vadovaujami savo prezidento, todėl taip įsikibo į jūsų žemę, kad greitai bus išvaryti iš visur“. Už šį laišką ji atsidūrė teisme, tyrėjai lipo ant kulnų, ji turėjo skubiai bėgti iš TSRS su vaikais, nes „už prezidento įžeidimą“ jai grėsė iki 5 metų kalėjimo. Tačiau persekiojimas liaujasi, nes 1991 metų rugpjūtį pats „įžeistas“ prezidentas pašalintas iš istorijos, kaip ir jo imperija. Liudmila Petruševskaja įsitikinusi, kad istorija linkusi kartotis. 

Viename iš interviu ji prisiminė: „Buvo taip:  1991 metų pati pradžia. Radijas „Svoboda“ transliavo apie Vilnių. Lietuva nusprendė išstoti iš SSSR. Mūsų kariuomenė ruošėsi okupuoti Vilnių. Sausio 12 – os vakare neapsikenčiau dėl tos padėtis ir vėl sulaužiau savo nuolatinį pažadą – nerašyti jokių laiškų vyriausybei ir redakcijoms. Trumpai tariant, vėlų 1991 metų sausio 12 – os dienos vėlų vakarą parašiau atvirą laišką Gorbačiovui. Ir nuspėjau – sausio 13 – os naktį viskas ir įvyko, tankai užėmė Vilniaus centrą. Žmonės pateko po tankų vikšrais. Taigi, Vilniuje vyko pilietinio karo pradžia. Mano laiškas kirbėjo ant mano stalo. Man padėjo teatro režisierius, mano krikštasūnis iš teatro „Lenkom“ ir pjesės „Trys merginos žydrais drabužiais“ pastatymo bendraautoris Jurijus Machajevas. GITIS‘e su juo turėjome studentę iš Lietuvos, Dalią Tamulevičiūtę. Jurijus paėmė mano laišką ir padiktavo jai į Vilnių.“ Tomis dienomis pasaulis išgirdo Liudmilos Petruševskajos balsą, palaikantį Lietuvos laisvės kovą.

Pirmą kartą Baltijos šalyse rodomą „Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ Vilniuje pristatomas rugpjūčio 21 d., Rygoje – rugpjūčio 23 d., Taline – rugpjūčio 31 d.

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button