Prieš porą dešimtmečių buvo prognozuojama, jog teatras, veikiamas naujųjų technologijų ir įvairiausių „multi-medijinių menų“ labai greitai nebepajėgs konkuruoti, neteks savo reikšmės ir numirs. Tokios galimybės gana rimtai menotyrininkų ir sociologų buvo svarstomos visame pasaulyje. Matyt, tokie pranašai kažko neįvertino, tik šiandien būtų svarbu suvokti kas tas „kažkas“. Kodėl žmonės visgi eina į teatrą, ko jie jame ieško, kame slypi jo magiška trauka.

Teatrinė kalba ir priemonės kinta – scenoje gausu video projekcijų, lazerių, kitokių naujų technologijų. Modernusis teatras nevengia aktualijų, stengiasi greitai ir aštriai reaguoti į lokaliai ar globaliai vykstančius procesus, bando eiti koja kojon su pasauliu arba netgi būti visu žingsniu priekyje, stengiasi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą

Šiandieninių spektaklių neatsiejamu atributu tapo keiksmažodžiai visomis žinomomis ir nežinomomis kalbomis, moteriškos ir vyriškos nuogybės, prievarta, kibirai kraujo… Atrodo, peržengiamos bet kokių tabu ribos. Ir tai jau ne tik atvirai komercinių teatro „įrankiai“, jais naudojasi ir valstybiniai, nacionaliniai teatrai. Bet ar tikrai mūsų žiūrovas taip jau pavargo nuo teatro, kad jį reiktų vilioti tokiomis drastiškomis marketingo priemonėmis? Nejaugi pseudo kūrybinė taktika „nedaryk šiandien nieko geriau, įdomiau negu vakar, nes rytoj reikės būti dar išradingesniam“, kurią jau galutinai įvaldė daugelis komercinių televizijų laidų, įsigalėjo ir teatre? Ar tikrai mūsų žiūrovas jau taip nualintas visokeriopai skatinamo verslumo ir vartotojiškumo? Nejaugi žmonės eina į teatrą tik tam, kad būtų juokinami arba fiziškai, fiziologiškai „purtomi“? Argi tam neužtenka naujienų žinių laidose ir internetiniuose puslapiuose?

Šiandieninis ekonominis (ir ne tik) neužtikrintumas visame pasaulyje ir mūsų valstybės kultūros politika verčia teatrus būti komerciškai rentabiliais, sėkmingais ekonomiškai. Visgi, vargu ar žmonės, kurie prieš tūkstantmečius pirmieji „užlipo į sceną“ ir dėjo pagrindus profesionalaus teatro tradicijai, galvojo apie pajamas. Abejoju, kad komercinės sėkmės siekimas buvo ta varomoji jėga, kuri išlaikė teatro gyvybingumą ir aktualumą iki šių dienų. Abejoju ar verslumo skatinimas, ypač meno sferose, įkvepia gilesnį, teisingesnį žmogaus būties, visuomeninių procesų suvokimą ir formuoja kūrybingą, už savo veiksmus atsakingą asmenybę.

Belieka tik pasiguosti, kad šios abejonės nėra naujos ir originalios. Visais laikais menininkai buvo priversti kovoti su visuomenės abejingumu, įrodinėti, kad ne vien duona žmogus gyvas, o žmogus, savo ruoštu, pasisotinęs fiziškai, vėl ir vėl grįžta į parodų ir koncertų sales, bibliotekas ir teatrą. Čia ir kyla klausimas ar Jis beatras kultūros įstaigose tai ko trokšta. Matyt panašiai mąstė ir Franz‘as Kafka rašydamas 1922 metais paskelbtą apsakymą „Bado Meistras“, kurį daugelis tyrinėtojų laiko alegorija, bet jos reikšmę aiškina skirtingai. Vienų manymu, ji atskleidžia ekscentriškos asmenybės pasmerktumą izoliacijai ar net kankinystei, antri įžvelgia žūtbūtinį pripažinimo troškimą, treti – pasiaukojimą savo idėjoms.

„Jam kadaise plojo tūkstančiai žiūrovų, o dabar jis nebegali pasirodyti net turgaus balaganuose. Ką dabar reikėjo daryti bado meistrui? Keisti profesiją? Bado meistras ne tik per senas, bet svarbiausia – per daug fanatiškai atsidavęs savo menui. (…) Tiesa, nebuvo abejonių, jog kada nors badavimo menui vėl ateis laikas, bet dabarties žmonėms tai maža paguoda. (…) Žmonės priprato prie keistos užmačios mūsų laikais kreipti publikos dėmesį į kažkokį Bado Meistrą, ir tuo jo likimas buvo nuspręstas. (…) Pamėgink kam nors išaiškinti, kas yra badavimo menas! Kas to nejaučia, tam paaiškinti neįmanoma.“ Tai tik kelios citatos iš Kafkos „Bado Meistro“ ir to paties pavadinimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio sukurto ir vaidinamo Teatre „Meno Fortas“.

Po spektaklio premjeros R.Balevičiūtė straipsnyje „Nekrošiaus dedikacija Aktoriams“ rašė: „Nekrošiaus „Bado meistras“ išoriškai lengvas, sakyčiau, net lengvabūdiškas vaidinimas vietomis primena skečą. Žiūrovams renkantis į mažutę Meno forto salę, juos pasitinka nerūpestinga džiazo melodija, net sunku patikėti, kad atėjai į Maestro spektaklį! Pats „Bado Meistras“ irgi dvelkia turgaus aikštės ar mugės vaidinimų kultūra. Šiuo požiūriu prilygsta „badavimo seansui“ ir veda prie kūrinio minties, nes šis lengvumas yra apgaulingas. O gal tiksliau – tai ir yra tiek, nieko daugiau. Mes sureikšminame (Nekrošiaus) teatro meną, kūrybos procesas mums kelia baimingą pagarbą ir susižavėjimą, o iš tikrųjų tai komedianto pasirodymas, neprotingai save sekinančio (nes nieko daugiau nesugebančio) menininko (?) savidemonstracijos aktas. Ar įmanoma būti dar ironiškesniam ir žiauresniam savo paties atžvilgiu? Nekrošius ne kartą yra sakęs: kurti spektaklį – tai atsiversti knygą. Knyga kaip neįminta paslaptis, knyga kaip visa ko pradžia. Knyga, gimdanti žmogų ir pasaulį,.. Net pavadinimai – „Giesmių giesmė“, „Jobo knyga“ – koduoja siekį atver(s)ti knygą. Visą šį didingą iš literatūros išaugusį neliteratūrinį savo teatrą režisierius švelniai pašiepia: Bado Meistras iš knygos puslapio vidurio išplėšia skiautę su ta, matyt, vienintele eilute, iš kurios išaugs scena, metafora, visas spektaklis. Tačiau kitur autoironija nėra tokia švelni… Tačiau finalas nėra vienareikšmis. Prieš akimirką vaidinusi labiausiai apgailėtiną padarą pasaulyje, Viktorija Kuodytė „persikūnija“ į gražuolę laisve, gyvybe ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančią panterą, kuri Bado Meistro narve atsidūrė po jo mirties. Tai gal aktoriaus ir apskritai teatro menas vis dėlto yra šio to vertas?..“

Teatras „Meno Fortas“, pradedantis 20-uosius savo gyvavimo metus, rengdamas “Bado Meistro” gastrolinį turą Italijoje ir Vengrijoje, dar suvaidins spektaklį savo salėje Vasario 17 dieną, o Kovo 10 d. vienintelį kartą šį sezoną Menų Spaustuvėje bus vaidinamas spektaklis „Jobo Knyga“.

Na o teatras… teatras liks gyvas tol, kol bent vienas turintis ką pasakyti žmogus išdrįs atsistoti prieš auditoriją, o susirinkusiems tai bus įdomu, jaudins juo ir vers mąstyti. O priemonės – tai jau kūrėjo profesionalumo ir sąžinės reikalas.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist