Ar norėtumėte žinoti, po kiek metų susirgsite Alzheimerio liga? Ar apie tai prasitartumėte žmonai, darbdaviui? Kokia personalizuotos medicinos revoliucijos kaina ir kodėl universalūs medikamentai vis dar labai patinka milijardinėms farmacijos kompanijoms?
Antradienį Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre prasidėjusioje konferencijoje „The Coins 2020“ apie tai pasakojo 2004 m. chemijos Nobelio premijos laureatas iš Izraelio Aaronas Ciechanoveris. Premiją kartu su kolegomis jis laimėjo už metodo, kai ląstelės, naudodamos ubikvitiną, geba skaidyti baltymus ir juos perdirbti, apibūdinimą.
Svečias iš Haifos kalbėjo apie trečiąją revoliuciją, kuri šiuo metu vyksta medicinos pasaulyje, ir atvirai klausė, ar esame pasiruošę sumokėti gana didelę kainą.
Naujos ilgiau gyvenančios visuomenės ligos
Nobelio premijos laureatas pasakojo, kad prieš 120 metų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 50–55 metai. Prieš tūkstančius metų gyvenimo trukmė buvo 30–35 metai.
„Mums prireikė tūkstančių metų pridėti 20 metų, o paskui mes tą trukmę beveik padvigubinome labai sparčiai. Ar sugebėsime ir toliau gyventi ilgiau? Neurodegeneracinės ligos pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Kraujagyslių ir širdies ligos iš esmės būdingos vyresnio amžiaus žmonėms. Vėžiniai susirgimai dominuoja sulaukus vyresnio amžiaus“, – apie su amžiumi siejamas ligas pasakojo buvęs chirurgas.
Anot jo, visa tai lemia organizmo nesugebėjimas kokybiškai užtikrinti tam tikrų funkcijų, o tai kelia ir ekonominių iššūkių, nes vyresni žmonės tampa našta socialinei apsaugos sistemai.
„Anksčiau Izraelyje užteko 5–7 proc. primokėti iš asmeninių santaupų, kad gautumėte kokybišką sveikatos priežiūrą, o dabar reikia 30–40 proc. Žmonės, kurie negali gauti tinkamo aukščiausio lygio gydymo, turi mažiau galimybių kovoti su minėtomis ligomis ir sveikai gyventi net sulaukę vyresnio amžiaus“, – sakė mokslininkas.
Trečioji medicinos revoliucija
Tyrėjas prisiminė jau įvykusias medicinos revoliucijas ir teigė, kad trečioji bus susijusi su personalizuotos medicinos išpopuliarėjimu.
„Kamieninių ląstelių medicina yra dar embriono stadijos, organų ar audinių spausdinimas – taip pat. Viltys yra kol kas didesnės nei pasiekimai. Japonijos mokslininkai implantavo kamienines ląsteles į akis, bet regėjimo jos nepagerino, jos tik pristabdė ligos progresą“, – teigė premijos laureatas.
Mokslininkas pabrėžė, kad prireikia daugybės metų, kol visos vaisto savybės būna suprastos: „Pirma vaistų kūrimo era – joje dominavo netikėti atradimai. Iš pradžių atrasta aspirino savybė malšinti uždegimą, vėliau tai, kad jis gali skystinti kraują. Jis padeda išvengti pakartotinio širdies smūgio. Paskui suprasta, kad uždegiminės reakcijos gali didinti riziką, kad ląstelės virs vėžinėmis, o aspirinas gali padėti ir čia.“
Mediko teigimu, antra revoliucija – reikėjo galimybės užsiauginti ląsteles lėkštelėje. Norint pradėti kurti vaistą, reikia turėti pirminį modelį. Vėliau – galimybė sintetinti molekules.
„Bėda ta, kad gyvūnų modeliai ar kiti modeliai nebūtinai atitinka žmones. Nėra vienodų žmonių, net dvyniai skiriasi epigenetiškai. Trečia revoliucija – personalizuotos medicinos atsiradimas. Ar galėsime prognozuoti ateities ligas? Turime suprasti, kad pacientas daugiau nebebus paklusnus Dievo sugalvoto žaidimo žaidėjas“, – teigė jis.
Anot jo, technologijos išsprendžia problemas, bet esminis klausimas tebėra žmogus.
Statistika be vardo ir pavardės
Chirurgas prisiminė, kad anksčiau prognozuoti galėjo tik pagal statistiką. „Gydytojas jums pasakydavo, kad turite tiek ir tiek procentų statistinę tikimybę sirgdamas tokiu vėžiu išgyventi penkerius metus. Tada pacientas klausdavo toliau, o kokie mano asmeniniai šansai, aš turiu vardą, pavardę, vaikų. Gydytojas ironiškai atsakydavo, kad po penkerių metų žinos tiksliai“, – dėstė profesorius.
Svečias siūlė įsivaizduoti prognozes ir vaistus, kurie paskiriami tik tam tikrai metastazei įveikti.
„DNR vienas lengviausių taikinių, bet kai žiūrime į RNR, baltymus, viskas sudėtingiau. Cheminio paciento profilio sudarymas atveria naujų galimybių. Tai neduoda ramybės farmacijos kompanijoms, nes joms daug labiau apsimoka turėti universalų vaistą“, – pridūrė jis.
Ar pasakytumėte savo bosui, kad sirgsite Alzheimerio liga?
Mokslininkas teigė, kad ateityje iškils vis daugiau bioetinių dilemų, susijusių su žmogaus genetine informacija, teise žinoti ir teise nežinoti.
„Įsivaizduokite, kad ateinate į ligoninę, nes jaučiate skausmą krūtinėje, o išėjęs iš priimamojo jau žinote, kad labai didelė tikimybė, kad po penkerių ar dešimties metų sirgsite Alzheimerio liga. Ką darote? Ar pasakysite žmonai, darbdaviui, vaikams? Ar apie tai sužinos sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai? Mano žmona greičiausiai manęs nepaliktų, nes jau kartu su manimi daugiau kaip 40 metų“, – provokavo mokslininkas.
Dar daugiau klausimų kelia ir genų redagavimas norint to išvengti. Pasak mokslininko, turime diskutuoti, kur bus nubrėžtos žmogaus tobulinimo ribos.
„Aplankiau daugiau kaip šimtą valstybių, gyvename akvariume. Tobulinimas yra begalinis. Artėjame prie rasistinių teorijų. Manau, kad sergantys žmonės būdami tarp mūsų daro mus geresnius. Moralė yra tai, ko išmokstame. Tas žmonių ribotumas duoda naudos ir visai visuomenei. Bet noriu, kad apie tai diskutuotume. Kokia mamos teisė nuspręsti, koks vėliau bus vaiko gyvenimas? Iki kokios ribos galime tobulinti savo vaikus? Ar turime apsiriboti somatinėmis ląstelėmis ir mirtinomis ligomis? Daug kur esame tarsi mažas embrionas, o save laikome labai protingais“, – baigė chemijos Nobelio premijos laureatas.
