Šį rudenį įvykęs 17-asis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, kasmet sulaukia daugybės šio žanro gerbėjų bei naujų klausytojų, kurie noriai dalyvauja renginyje, norėdami turiningai bei jaukiai praleisti rudens vakarus.
Festivalio organizatoriai tikina, kad per visą legendinio renginio gyvavimo laikotarpį, koncertinė programos struktūra nepasikeitė ir tik patiems klausytojams belieka nuspręsti, ar tai yra geras ženklas, ar, vis dėlto, reikėtų imtis pokyčių.
„Pats festivalis, per visą jo organizavimo laikotarpį gerokai išsiplėtė. Iš šios dienos perspektyvos, ne vien pačio renginio, bet ir dainuojamosios poezijos žanro, daugelis dalykų jau yra patikrinta laiko ir gyvenimo, todėl šiandien nacionalinę dainuojamąją poeziją galime lyginti platesniame europiniame kontekste“, – pasakojo festivalio „Tai – aš“ projekto vadovė Lina Užkuraitytė.
Idėja kilo Vilniaus mokytojų namuose
„Kolegos man pasakojo, kad nuo 2001 m. Vilniaus mokytojų namuose du kartus per mėnesį buvo rengiami nuolatiniai Dainuojamosios poezijos koncertai Svetainėje. Koncertuose pirmasis pasirodė aktorius Gediminas Storpirštis, tad buvo aišku, kad žanro užuomazgų buvo jau anksčiau“, – prisiminė L. Užkuraitytė.
Kadangi visi kiti žanrai turėjo savo tarptautinius festivalius, o dainuojamoji poezija vienintelė išsiskyrė savo nacionalumu bei savotišku uždarumu, prisirišimu prie Rytų – labiausiai Rusijos, buvo svarstoma, jog Lietuvos klausytojas neįsivaizduoja, ar šis žanras gali skambėti kitomis kalbomis nei lietuvių ar rusų.
„Klausytojui šiek tiek buvo pažįstami ir lenkų bardai, kurie įkvėpė lietuvių kūrėjus ir tikrai labai trūko tarptautinio renginio, o Vilniaus mokytojų namai tapo savotiškais bardų namais, todėl prie jų norėjosi prijungti ir šio žanro atlikėjus iš kitų šalių“ – pasakojo pašnekovė, tikinanti, jog natūralu, kad festivalio organizatoriams kilo klausimas, kodėl šis žanras Lietuvoje negali turėti tarptautinio festivalio.
Festivalio krikštatėvis Vytautas Kernagis
„Dainuojamosios poezijos žanro pradininkas yra Vytautas Kernagis, kurio iniciatyva nuo 1978 m. ir pats žanras įgavo dainuojamosios poezijos pavadinimą. Vytautas Kernagis pats ir pasiūlė festivaliui suteikti pavadinimą „Tai – aš“ – žodžius iš jo vienos dainos“, – prisiminė L. Užkuraitytė.
Šis pavadinimas atitinka žanro kameriškumą, klausytojo santykį su pačiu atlikėju ir atliekamu kūriniu. Pirmasis festivalis prasidėjo diskusija apie atgimstančią bardų muziką, jos metamorfozes ir vietą to laikmečio kultūriniame žemėlapyje.
Pasak pašnekovės, apie tai kalbėjo visi Vytauto Kernagio gerbėjai, taip pat ir šio festivalio organizatoriai apie tai viešai pasakojo. Buvo juntamas didžiulis palaikymas, pavyko surasti bendraminčių iš kitų šalių. Organizatoriai siekė visiems parodyti įvairovę, žanro galimybes ir tarptautines skirtybes.
Žanrų įvairovė parodo išskirtinumus
Pasak L. Užkuraitytės, lietuviškoje poezijoje telpa viskas – džiazas, rokas, bliuzas, folkloras, netgi įvairios elektroninės muzikos integracijos. Dažniausiai kitokio skambesio į dainuojamąją poeziją įneša užsieniečių muzika, pavyzdžiui, amerikietiški ar balkaniški motyvai, fado stilistika.
Projekto vadovė tikina, kad visi šie bruožai tik parodo, jog lietuviška dainuojamoji poezija yra kitokia – įvairi, atvira ieškojimams, eksperimentams ir atradimams. „Tie, kurie konservatyviau vertina šį žanrą, tikisi išvysti Lietuvos bardą su gitara, tačiau taip nebėra“, – svarsto L. Užkuraitytė.
Šiemet festivalį atidarė grupė „Baltos varnos“, kuri pristatė programą su styginiu kvartetu. Uždarymo koncerte festivalio krikštatėvio Vytauto Kernagio dainos suskambo kitaip – jos buvo atliekamos Aido Giniočio bei grupės „Pliumbum“.
Tikslas – skleisti žanrą skirtingose bendruomenėse
Kuriantiems žmonėms visuomet norisi burtis, dalintis patirtimi su jaunąja karta, o jauniesiems kūrėjams – augti, kurti, žaisti ir sulaukti palaikymo. „Kad ir kur nukeliautų mūsų jungtinių koncertų „bardamobilių“ ekipažai, juos pasitinka pilnos koncertų ir kitų, papildomų festivalio renginių salės. Žmonės yra pasiilgę prasmingų tekstų, žodžių gilumo bei melodingų harmonijų ir ieško bendraminčių bei to, kas yra mūsų prigimtyje“, – mintimis dalinosi festivalio „Tai – aš“ projekto vadovė.
Dainuojamosios poezijos festivalyje dalyvauja daugybė skirtingų kultūrų atstovų, kurie savo tekstus atlieka gimtąja kalba. „Dažnai mūsų klausia, ar publika viską supranta, kaip pasitinka užsieniečius. Tačiau dainuojamosios poezijos žanrui svarbiausia yra tekstas. Šiandien drąsiai sakome, kad užsieniečiai yra puikiai suprantami ir beprotiškai, tarsi savi bardai, mylimi, o koncertuose dalyvavę klausytojai, manau, tą drąsiai patvirtintų“, – svarsto pašnekovė.
Šiuolaikinės technologijos taip pat leidžia užsienietiškus tekstus išversti ir pristatyti vertimus žiūrovams. Šiemet jau buvo surengtas toks koncertas su vaizdo projekcijomis Birštone, bendradarbiaujant su Estijos partneriais „Nordic Baltic Songwriters Summit“. Jų misija skatinti autorius atlikti dainas savo gimtąją kalba, o šiemet buvo įrodyta, kad videoprojekcijos ir galimybė išversti tekstus titruose ištrina bet kokius kalbinius barjerus.
L. Užkuraitytė neslėpė, kad žiūrint į publiką, į visus žmones, kurie susitinka tiek scenoje, tiek salėje, atrodo, kad visuomet yra matomi tie patys veidai – tačiau ne fiziškai tie patys, o tokio paties giedrumo, žavesio bei žingeidumo. „Tokiai publikai visuomet reikia kitokios muzikos, kitokio dainavimo bei kitokio kultūrinio būvio, tad kol matysime tas degančias ir ištroškusias akis, tol gyvuos ir festivalis „Tai – aš“, – įžvelgė festivalio projekto vadovė.
