Vilniaus, švenčiančio 700-ąjį jubiliejų, istorija prasidėjo nuo staugiančio Geležinio Vilko garso, ir garsas apie Vilnių pasklido plačiai. Atėjo laikas užmirštiems Vilniaus varpams nuvalyti dulkes ir plačiai skelbti žinią – „Pasaulis skamba taikai“. Pirmą kartą miesto istorijoje koncerte skambės trijų religinių konfesijų varpai, o vilniečiai ir miesto svečiai pajus muziką vaikščiodami senamiesčio gatvėmis ir klausydami varpų – miesto orkestro šventės.
Vienos valandos varpų muzikinę kompoziciją sukurs pasaulio varpininkas iš Ispanijos Llorenç Barberis. Simboliškai ir jautriai, su galingais varpų garsais ir dar galingesne žinia, „Gera muzika gyvai“ uždaro festivalį „Pasaulis skamba“, kuris džiugino klausytojus nuo gegužės mėnesio ir pakvietė daugiau nei į 30 koncertų, ant scenos lipo 13 kolektyvų iš 5 žemynų. „Taip organiškai susidėliojo, jog festivalį atidarė grupė iš Ukrainos, o paskutiniai programoje minint Ukrainos nepriklausomybės dieną pasirodė kultiniai „DakhaBrakha“. Tačiau šis varpų koncertas – ypatingas, nieko panašaus nei mes, nei miestas nėra girdėję. Ir tai daugiau nei koncertas, tai skambanti manifestacija už taiką visame pasaulyje, kviečianti pajusti vidinę ramybę bendrystėje.“ – įsitikinęs „Geros muzikos gyvai“ vadovas Žilvinas Švarplys.
“Pax hominibus – ramybės visiems” – koncerto paantraštėje paprašė įrašyti Maestro
Bažnyčios varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis, o jo garsas ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės prie amžinybės. Taip ir L. Barberio miesto varpų koncertai sujungia dangų ir žemę, jie tarsi tiltas tarp kasdienybės ir dvasingumo. Šio koncerto poveikis ir svarba yra sunkiai žodžiais aprašomi, nes tai, pirmiausiai, yra bendras pajautimas, miesto ir jo žmonių sintezė, kai sklindančios varpų vibracijos sukuria naujas erdves mieste bei kiekvieno širdyje.
Tautosakoje paplitusi varpų simbolika plačiai naudojama ne tik lietuvių tautos atgimimo, bet ir Lietuvos laisvės kovų kelyje. „Jei neklystu, visi Vilniaus varpai paskutinį kartą kartu skambėjo beveik prieš 30 m. miestą paliekant raudonajai armijai, tačiau, mano žiniomis, jie dar niekada kartu neskambėjo muzikinėje kompozicijoje. Šis koncertas – tai prisilietimas prie sakralios ramumos, peržengiančios visas religijas, leidžiantis pajusti bendrystę, kuri pakyla virš kasdienybės.“ – apie varpų koncertą pasakoja Ž. Švarplys.
Maestro L. Barberis didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė varpams ir jų muzikai, surengė daugiau nei 300 varpų koncertų penkiuose žemynuose, kurių net du įtraukti į Gineso rekordų knygą. Mes galime tik įsivaizduoti koncertą, kuriame groja 20 000 muzikantų ar dalyvauja laivų flotilė! O jums teko klausyti koncerto, kuris trunka nuo aušros iki aušros? L. Barberio koncertai įspūdingesni vienas už kitą, tačiau visų jų paslaptis viena – ji slypi švytinčiose Maestro akyse ir širdyje, kurią visą atiduoda miestui, jo varpams ir žmonėms.
Viliaus varpų koncerte – 15 bažnyčių ir daugiau nei 60 varpų
Pasiruošimas koncertui prasidėjo dar vasaros pradžioje, kai buvo apžiūrėtos daugiau nei 25-ių bažnyčių varpinės Vilniaus senamiestyje ir centro apylinkėse: kai kurios jų varpų neturėjo, bet buvo ir tokių, prie kurių varpų nebuvo galimybės patekti dėl avarinės varpinių vidaus būklės. Pasiekiami varpai buvo matuojami, fotografuojami ir siunčiami L. Barberiui į Ispaniją pirminei analizei. Galutinį koncerte dalyvausiančių bažnyčių sąrašą patvirtino Maestro rugpjūčio 25 d. atvykęs į Vilnių ir per kelias dienas, nepaisant savo 74 m. amžiaus, guviai užlipęs į visas varpines, apžiūrėjęs kiekvieną varpą, išgirdęs jo skambesį, o taip pat įvertinęs bažnyčių išsidėstymą. Vilniaus varpų koncertui savo varpines atvėrė penkiolika maldos namų, iš kurių dauguma katalikų bažnyčios, taip pat keturios stačiatikių cerkvės ir vienintelė mieste evangelikų liuteronų bažnyčia.
L. Barberis pabrėžė ryškų skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių požiūrio į varpus. Pastarieji yra išlaikę senąją grojimo varpais tradiciją ir išskirtinį grojimo būdą, turi savo varpininkus ir jų mokyklą. Deja, bet taip istoriškai susiklostė, jog katalikai, taip pat turėję varpininkus, Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėjo varpų automatizavimą, o senieji varpininkai pasitraukė neperdavę savo žinių naujai kartai, nors šalies periferijoje dar galima sutikti senųjų varpininkų, skambinančių rankomis.
Vilniaus varpų koncerte skambės daugiau nei šešiasdešimt varpų, kurių didžiausias kabo Katedros varpinėje – jo skersmuo siekia net 160 cm., o sveria jis 2595 kg.! Gausiausia varpais yra Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė, jų ten net dešimt, tarp kurių mažiausias – vos 20 cm., varpas. Svarbu pažymėti, jog varpais bus skambinama įsiūbuojant varpo šerdį rankomis ar prie jos pririšta virve taip, kad ji atsitrenktų į kūgį, tad jie atjungiami nuo automatinio valdymo. Koncerte dalyvaus ir laiką pranešantys varpai – jais bus skambinama pneumatiniais plaktukais daužant į kūgio šonus, mat šie varpai neturi šerdies.
Varpais skambins daugiau nei 50 savanorių varpininkų
“Mane nustebino ilga ir turtinga Vilniaus istorija, kurią pasakoja miesto gatvės, ji ryškiai juntama miesto architektūroje.” – pradeda pasakojimą Montserrat Palacios, varpų koncerto muzikos vadovė, lydinti L. Barberį nuo 1999 m. Romoje vykusio 100 bažnyčių varpų koncerto, surengto Popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimu. Ji, kartu su Maestro, vadovauja teorinėms paskaitoms ir praktinėms repeticijoms varpinėse, paaiškina specialiai miestui sukurtą muzikinę kompoziciją bei išmoko savanorius varpų skambinimo technikų.
M. Palacios yra etnomuzikologė ir akademikė, mokslų daktarė, „El Cant Del Cantó“ – garso tyrimų, švietimo, kūrybos ir eksperimentavimo centro įkūrėja ir direktorė. Šalia edukacinės veiklos, ji yra ir dainininkė Meksikos nacionaliniame chore, įvaldžiusi įvairias vokalo technikas, aktyviai koncertuoja net tik meno galerijose, koncertų salėse, bet ir kalnuose, vienuolynuose ir gatvėse.
Į miesto varpų koncerto atlikimą L. Barberis visada įtraukia vietos bendruomenę, ne išimtis ir Vilnius. Susirinko gausi, daugiau nei 50 savanorių grupė: profesionalūs ir mėgėjai muzikantai, muzikos studentai ar tiesiog mylintys muziką žmonės, tarp kurių ne tik lietuviai, bet ir Vilniuje gyvenantys kitataučiai. Dauguma jų savo pirmą prisilietimą prie varpų, kaip ir šį koncertą, prisimins visą gyvenimą, nes tai neįkainojama patirtis. Pažymėtina, jog cerkvėse varpais skambins stačiatikiai varpininkai.
Šie savanoriai po teorinio įvado buvo paskirstyti po varpines ir pradėjo repeticijas. Kiekviena varpinė, net jei joje yra tik vienas varpas, turi varpininkus ir varpinės muzikos vadovą, kuris kaip dirigentas seka partitūrą su chronometru rankose, jog varpai iš skirtingų bažnyčių bokštų kuo įmanoma tiksliau kartu skambėtų muzikinėje kompozicijoje.
„Mane, atvirai kalbant, nustebino ne tik Vilnius, bet ir šių savanorių pareigingumas: kaip atsakingai jie žiūri į skambinimą varpais, kaip nuoširdžiai ir su didžiule motyvacija mokosi, ir kaip lengvai suprato ne tik kompoziciją, bet ir varpų koncerto idėją – tai mano praktikoje pasitaiko nedažnai.“ – džiaugėsi L. Palacios, kuri vadovaus gausiausiai, net dvylikos Katedros varpinės savanorių varpininkų komandai. Maestro pasirinko skambinti Visų Šventųjų bažnyčios varpinėje.
L. Barberio misija Vilniuje – atgaivinti užmirštus varpus
„Vilnius pilnas skirtybių, talpina savyje prieštaravimus, kurie, atrodytų, yra nesuderinami – labai netipiškas miestas, išskirtinai barokinis miestas, labai ypatingas miestas, kuriam būdingas troškimas gyventi gyvenimą, o kur yra gyvenimas, ten visada šalia yra ir mirtis. Ir ši priešprieša ryškiai atsiskleidė barokinėse bažnyčiose, kurių varpai yra užmiršti ir apleisti.“ – dalinasi Maestro, paklaustas, kuo Vilnius išskirtinis miestas.
L. Barberis pasakoja, jog šis Vilniaus unikalumas iš pradžių pasirodė didelis iššūkis: kaip sukurti harmoniją iš tokių skirtybių, kaip sujungti religijas su skirtingu požiūriu į skambinimą varpais? Pirmomis dienomis tai atrodė gan didelė problema, nes užmiršti katalikų varpai nepasiruošę skambėti, jais groti labai sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma… Tačiau Maestro šypsosi, jo akys švyti.
Ir po minutėlės tylos priduria: „Mes su Montserrat esame tik du žmonės, kurie perduoda savo žinias, visą koncertą atliksite jūs – Vilniečiai. Po koncerto mes išvyksime atgal į Ispaniją, o jūs liksite savo mieste su žiniomis ir patirtimi. Čia ir slypi esmė – mokome pažinti savus varpus, ne tik vienam koncertui juos, užmirštus, atgaivinti, bet pakeisti požiūrį į šį muzikos instrumentą ir jo skambesį.“
Patarimai, kaip geriausiai patirti varpų koncertą
Miesto varpų koncertui reikalingas vidinis susikaupimas, kad klausytojas galėtų ne tik išgirsti, bet ir išgyventi garsą. Svarbu atitrūkti nuo kasdienės rutinos, pasivaikščioti garsu, kad patirtume dar negirdėtą klausymosi potyrį, prisimintume savo miesto istoriją ir iš naujo jį atrastume – neatsitiktinai L. Barberis savo kompozicijas sukuria konkrečiam miestui ir jo žmonėms, nes jis garsą supranta kaip galingą socialinės transformacijos įrankį.
Kiekviename mieste, dėl jo landšafto, architektūros, bažnyčių išsidėstymo ir kitų niuansų, varpų garsas atplaukia iki klausytojo skirtingai, tad L. Barberis ir M. Palacios pataria, kaip geriausiai patirti šį koncertą:
VAIKŠČIOKITE senamiesčio gatvėmis ten, kur jūsų dėmesį patraukia iš kiekvienos varpinės sklindantis unikalus garsas;
NESTOVĖKITEper arti bažnyčių, nes nebegirdėsite, kaip varpų gausmas iš skirtingų varpinių susilieja į vieną muzikinę kompoziciją;
IEŠKOKITE atvirų erdvių, stabtelkite sankryžose, kur susilieja garsas iš skirtingų varpinių, bet neužsistovėkite vienoje vietoje – gaudykite garsus;
NESITIKĖKITE išgirsti pažįstamų melodijų ar ritmų, bet būkite dėmesingi garsui ir susikurkite vidinę ramybės erdvę.
