Praėjusių metų „River Clean Up“ akcija Kaune ties Marvelės upės kaskadomis pasibaigė policijos vizitu ir „STOP“ juostomis aptverta teritorija, atradus upės tėkmėje daiktą, panašų į sprogmenį. Dar ankstesniais metais iš upės ištrauktų padangų užteko pagaminti guminę sporto aikštelės dangą Kauno Draugystės parke. Nuo 2019 m. Lietuvoje vykstančios akcijos ir jos dalyviai vis dar nepristinga šiukšlių, kurios voliojasi upių pakrantėse ir netgi jų vagose – ką rinkti užtenka visiems norintiems.
Akcija „River Clean Up“ pradėta organizuoti beveik prieš dešimtmetį Belgijoje, kur iniciatyvos sumanytojas, Thomas de Groote, iš pradžių dalyvavo iššūkyje kasdien 10 dienų iš eilės po 10 minučių rinkti šiukšles. Pasak jo, kartą pakėlęs svetimą šiukšlę, imi jas pastebėti visur!
Iniciatyva plėtėsi ir įtraukė ne tik naujus miestus, bet ir šalis. 2021-aisiais iš upių buvo ištraukta milijonas kilogramas šiukšlių, o 2023 m. akcijos mastai pasiekė surinktus 3,5 mln. kilogramų arba 3500 tonų šiukšlių. Į akciją įsitraukė 100 šalių gyventojai, tvarkę daugiau nei 200 upių.
Įkurta nevyriausybinė organizacija šiuo metu yra išsikėlusi tikslą, kad kuo daugiau upių būtų apskritai per visą savo tėkmę išvaduotos nuo plastikinių šiukšlių.
Šių metų centrinė vieta – tokia, kurioje šiukšlintojai likdavo nepastebėti
Lietuvoje ši akcija organizuojama nuo 2019 m., dažniausiai tvarkymui pasirenkami nedideli upeliukai, iš kurių traukiamos padangos, įvairių tipų plastikas ir kitos atliekos.
2022 m. prie akcijos prisijungę NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės kariai iš Nyderlandų stačiais Kaukysos upelio Markučiuose šlaitais užritino atgal į upelį kažkada paleistas keliasdešimt padangų.
2023 m., bendradarbiaujant su padangų perdirbėjais, bendrove „Ekobazė“, akcijos metu iš upelio ištrauktos padangos buvo perdirbtos į sporto aikštelės dangą. Šiais metais tokią pačią akciją žadama pakartoti ir Vilniuje.
Šiemet tvarkymui pasirinkta lokacija netoli buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko prie Vilnios. Ieškodami vietos tvarkymuisi Žaliosios politikos instituto, vykdančio šią akciją Lietuvoje, atstovai pastebėjo, kad minėtoje vietoje kelias baigiasi akligatviu, aplink – gamybinės įmonės, šalia nėra gyvenamųjų namų, todėl tai tapo patogia vieta atsikratyti atliekų. Šalia tekančią Vilnią nuo miesto dar skiria griovys – jame gausu padangų, plastiko ir kitų šiukšlių.
Iš upių ištrauktas padangas perdirbti sudėtingiau, bet – įmanoma
Iš upių traukiamas plastikas – ypač įvairios plėvelės, dažniausiai būna taip apiręs ir užterštas žemėmis, kad tai labai apsunkina jo perdirbimo galimybes. O kaip su padangomis? Ar įmanoma jas perdirbti, net jei upėje jos voliojosi kelerius metus?
To paklausėme iniciatyvos rėmėjų, bendrovės „Ekobazė“ direktorės Marinos Curko–Notkuvienės.
„Perdirbti padangas, kurios ilgai gulėjo gamtoje įmanoma, tačiau tai reikalauja papildomų pastangų ir resursų. Tokios padangos dažnai būna pažeistos, užterštos, įmirkusios, todėl jų apdorojimas brangesnis ir sudėtingesnis nei įprastų. Visgi net ir tokios atliekos gali virsti naujomis medžiagomis: nuo gumos granulių iki guminių kilimėlių sporto aikštynuose ar vaikų žaidimo aikštelėse, iki garso izoliacinių plokščių automagistralėse ar gyvenamajame name“, – kalbėjo M. Curko-Norkuvienė.
Viltingai paklausėme, gal iš miškų, pamiškių, slėnių ir paupių surenkamų padangų srautas jau baigiasi.
„Deja, ne. Jų vis dar traukiame „krūvomis“, ypač nuošalesnėse vietose – miškuose, upių pakrantėse, karjeruose. Džiugina, kad kasmet jų šiek tiek mažiau, bet kol kas tai labiau lėtas mažėjimas, o ne pabaiga“, – pripažino „Ekobazės“ vadovė.
Todėl bendrovei prisidėti prie „River Cleanup Lietuva“ iniciatyvos yra ne tik garbė, bet ir atsakomybė.
„Mūsų kasdienis darbas – rūšiuoti, perdirbti, tvarkyti tai, ką palieka visuomenė, tačiau šios akcijos primena, kad pokyčiai prasideda ne nuo gamyklų, o nuo žmonių elgesio ir sprendimų. Kiekvienas ištrauktas objektas – ar tai būtų padanga, ar plastiko butelis – yra ženklas, kad dar turime daug darbo. Bendradarbiavimas su „River Cleanup Lietuva“ – tai ne vienadienė talka. Mus sieja bendros vertybės, tokios kaip pagarba gamtai, kryptingas veiksmas, bendruomeniškumas. Ir mes tikime, kad kuo daugiau tokių iniciatyvų, tuo mažiau padangų matysime ne upėse, o ten, kur jos ir turi būti – perdirbimo linijose“, – pokalbį užbaigė M. Curko-Norkuvienė.
Teršiant aplinką, neatsakingai tvarkant atliekas kai kurių sąžinės balsas vis dar per tylus
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ Marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė paantrina, kad nors yra sudarytos visos sąlygos tam, kad šiukšlių paupiuose nebebūtų, situacija vis dar nėra džiuginanti.
„Kai Lietuvoje turime itin platų rūšiavimo konteinerių tinklą, kai atsakingo elgesio su atliekomis tema nuolatos skamba tiek žiniasklaidos priemonėse, tiek įvairių renginių pranešimuose, mažų mažiausiai keista matyti šiukšlinas pakrantes. Ir čia vargu ar švietimo stoka – juk paklausus gyventojų, jie visada atsakys, kad negalima išmesti nereikalingų daiktų bet kur. Vis tik jie tai daro. Pavyzdžiui, apie pusę rūšiavimo konteinerių turinio sudaro mišrios atliekos – kilimai, maistas, žaliosios atliekos, įvairūs daiktai – kodėl jie ten atsiranda? Mūsų nuomone, taip nutinka todėl, kad trūksta kontrolės – juk nieko nebus, jei nerūšiuosiu, nieko neatsitiks, jei ne į tą konteinerį pataikysiu, vargiai kažkas nubaus, jei padangą į griovį nuridensiu“, – svarstė A. Burbaitė.
Paklausta, kaip galima būtų situaciją pakeisti, pašnekovė teigia mananti, kad svarbus visų įsitraukimas, bet ypatingai – savivaldybių.
„Manau didžiausią įtaką turi tie, kas „prieina“ prie gyventojų, kas gali pakelti konteinerio dangtį ir pasižiūrėti kas ten – pakuotės, ar plytos, kas gali pagirti gyventoją už atsakingą elgesį, atitinkamai mažinant rinkliavos mokestį ar bausti – neištuštinant konteinerio. Žinoma, turi vykti ir edukacijos, šiukšlių rinkimo akcijos, kurios akivaizdžiai parodo problemos mastą ir verčia susimąstyti prieš išmetant daiktus bet kur“, – kalbėjo „Žaliojo taško“ atstovė.
Švarinti Vilnią šios organizacijos kviečia gegužės 31 d. 11 val. prie Kučkuriškių popieriaus fabriko.
