„Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje apdovanotas dainuojantis paplūdimys „Saulė ir jūra“ metų pabaigoje tradiciškai sugrįžta į Vilniaus taksi parką, kur skambės gruodžio 12–15 dienomis. Šįkart renginio organizatoriai siekia atkreipti dėmesį į senųjų miškų išsaugojimą. Bendradarbiaujant su Sengirės fondu organizuojamas specialus kūrinio seansas, už kurį surinktos lėšos bus skiriamos fondo veiklai paremti.
Sengirės fondo ambasadorių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas idėjiškai ir tematiškai rimuojasi su Sengirės fondo veikla. Su subtilia ironija ir giliu rūpesčiu „Saulėje ir jūroje“ pasakojama apie žmogaus ir planetos nuovargį.
„Kūrinio veiksmas vyksta paplūdimyje. Tai – labai karšta vieta, kurioje dainuojame atliepdami karštą klimato kaitos temą. Pajūrys asocijuojasi su pramogų ir atsipalaidavimo erdve, bet kartu tai – ir potenciali dykuma, ir potvynio grėsmės zona. Tokius kraštutinumus vis dažniau patiriame visame pasaulyje. Kad Lietuva kuo ilgiau būtų žaliuojančia vieta, norime atkreipti dėmesį į senųjų miškų išsaugojimą. Sengirės fondo veikla yra miškui grąžinamas švelnumas: gelbėjanti ir globojanti ekosistema, kuriai labai svarbus kiekvienas iš mūsų“, – sako viena iš kūrinio autorių R. Barzdžiukaitė.
Specialus sengirių išsaugojimui skirtas „Saulės ir jūros“ rodymas vyks gruodžio 14 d. 12 val. Visas už bilietus į šį seansą gautas pajamas, kūrinio komanda skirs Sengirės fondui. Prisidėti prie fondo vykdomo senųjų miškų plotų išpirkimo ir saugojimo galės ir žiūrovai. Skyrusieji paramą, prieš seansą bus pakviesti susitikti su kūrinio autorėmis bei Sengirės fondo komanda ir jo iniciatoriumi, dokumentinių filmų kūrėju Mindaugu Survila. Žiūrovams bus pasiūlyta galimybė paramą fondui „išmainyti“ ir į išvyką po vieną iš šių miškų kartu su M. Survila bei fondo mokslininkais.
Pasak M. Survilos, sengirių – miškų, kuriems yra bent keli šimtai metų – Lietuvoje beveik nebėra, o išlikę lopinėliai yra ypač pažeidžiami.
„Daugumai gyvybės rūšių išlikti yra būtini brandūs miškai, neliečiamos, natūraliai besiformuojančios ekosistemos, įvairių irimo stadijų gyvastingos medienos gausa. Tokie miškai – prieglobstis daugeliui retų, nykstančių augalų, gyvūnų, grybų. Tad senųjų miškų išsaugojimas yra visų mūsų misija ir atsakomybė, o kiekvienas saugomas miško lopinėlis – ilgaamžė dovana ateitiems kartoms“, – sako M. Survila.