Niekas jau nebesiginčija, kad Vilniaus aukcionas – rimtas meno reiškinys. Ir jis negalėtų taip vadintis, jei kiekvieną kartą būtų galima nuspėti jo vyksmą, turinį ir ateitį.
Tačiau kaip kiekvienas talentingas menininkas savo darbuose, taip ir Vilniaus aukcionui vadovaujanti dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė kiekvieną kartą sukuria meninę intrigą. Šįkart – su lietuviško dizaino prieskoniais. Mat artėjantis LVII Vilniaus aukcionas išsiplėtė į du etapus: gegužės 10 d. vyks pirmoji jo dalis, skirta lietuviško dizaino objektams, o gegužės 24 d. – antroji, skirta lituanistinei vaizduojamajai dailei.
Kaip į LVII Vilniaus aukcioną atkeliavo lietuviškas dizainas, kuo jis įdomus ir ar gali tapti gera investicija bei kokias visuomenės tendencijas išmatuos – apie tai interviu su S. Skaisgiryte-Makseliene.
– Dizainas ir menas – kokia jų vieta kasdienybėje ir aukcionuose?
– Dizainas yra viena iš meno rūšių, anksčiau vadinta taikomąja daile, nors iki šiol sąvokų – dizaino ir taikomosios dailės – santykis nėra iki galo išdiskutuotas.
Pasaulyje vyksta tūkstančiai aukcionų, skirtų būtent dizaino objektams: pradedant biseriu siuvinėtiems teatriniams rankinukams, „Tiffany“ šviestuvams, „Galle“ stiklui, vokiečių architekto, dizainerio Ludwig Mies van der Rohe projektuotiems baldams ir baigiant visiškai aktualiais, novatoriškais, high-tech objektais.
Dizainas įneša meno dimensiją į mūsų kasdienę aplinką, netgi į verslą, į mokslą, į technologijas. Juk pavyzdžiui, nėra abejonių, kad prie „Apple“ prekės ženklo pasaulinės sėkmės reikšmingai prisideda būtent produktų dizainas.
– Koks Jūsų pačios santykis su dizainu?
– Esu atvira bet kokiam stiliui, tiksliau, bet kokio stiliaus „viršutinėms lentynėlėms“, bet ypatingai žaviuosi tarpukario Lietuvos vietiniu art deco stiliumi, kuris buvo ir vienalaikis su europiniu art deco, ir drauge savo paprastumu, santūrumu labai artimas lietuviškam liaudies menui ir apskritai lietuviškam mentalitetui.
– Žinia apie LVII Vilniaus aukciono naujoves iškėlė ir klausimų – kodėl žinomam, rinkoje įsitvirtinusiam meno reiškiniui reikalingi tokie pokyčiai?
– Pokyčiai neišvengiami bet kokioje srityje, nes ir pats gyvenimas nuolatos keičiasi, taip pat keičiasi kartos, žmonės ir jų skoniai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad menas – konservatyvi sritis, bet taip nėra: čia daug erdvės kūrybai ir inovacijoms, ypač formuojant aukciono turinį. Svarbiausia, kad pamatinės vertybės išliktų stabilios, o toliau turime nuolat judėti į priekį.
– Šią LVII Vilniaus aukciono dalį rengiate kartu su Dizaino forumu ir, regis, tai bus pirmas kartas ne tik festivalio „Dizaino savaitė“ rėmuose, bet ir Jūsų gyvenime. Ar nebijojote rizikos?
– Nepabandęs – nežinosi. O aš žinau, kad vėliau visada labiau gailiesi ne bandymų, o tų dalykų, kurių nedarei (šypsosi – red.).
Ruošdamiesi LVII Vilniaus aukciono pirmajam etapui, glaudžiai bendradrabiaujame su Dizaino forumu ir mus vienija tvirtas žinojimas, kad mūsų šalis turi labai gabių, talentingų dizainerių. Tad beliks patikrinti, ar Lietuva jau išsiaugino ir dizaino vertę suvokiančių piliečių ratą.
– Ar dizaino aukcionas turi savo specifiką, t. y. ar jis yra kitoks nei iki šiol vykę Vilniaus aukcionai, kuriuose kotiruojamas menas?
– Žinoma. Ir ta specifika prasideda nuo pačių dizainerių kūrybos pradžios – juk dažnai jie kuria tai, kad vėliau būna plačiai tiražuojama, o tai reiškia, kad objektai nebus reti ir nebus įdomūs ir verti parduoti aukcione.
Todėl itin atidžiai rinkome dizaino aukciono lotus – mus domino arba masinei gamybai ruošti etalonai, apkeliavę įvairias dizaino parodas ir susišlavę įvairius prizus, arba vientiniai, konceptiniai vienetai.
Tiesa, yra keli masinės gamybos objektai, kurie pristatomi todėl, kad yra vieni iš paskutinių tiražo vienetų. Tokių dizaino objektų kainodaros metodika ir yra fomuojama pasitelkiant patį objektyviausią įrankį – aukcioną. Nekantriai laukiame galimybės palyginti pradines ir galutines kainas, jų pokyčius. Matyt, tai ir padiktuos išvadas ateičiai.
– Kokie tie į dizaino aukcioną atkeliavę lotai?
– Dauguma šiame aukciono etape pristatomų objektų – 2018 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ eksponatai: pradedant siurbliu „Saturnas“, baigiant kėde „Ku-dir-ka“.
Labai džiaugiuosi keliais restauruotais apie 1960 m. sukurtais ir pagamintais Lygijos Marijos Koslauskaitės–Stapulionienės krėslais, kurie – neabejoju – labai sudomins sovietiniu modernizmu besidominčius hipsterius.
Įvarių apdovanojimų pelnę dizainerių Jono Jurgaičio, Dariaus Juškevičiaus, Agnės Balkės, Daliaus Razausko ir kt. išskirtiniai baldai, tapsiantys ir interjerą puošiančiais meno objektais, Viktorijos Bugajenko, Liucijos Kvašytės ir kt. drabužiai bei aksesuarai, mažatiražės, rankų darbo keramikų Valdemaro Manomaičio ir Vaclovo Miknevičiaus vazos – tai tik dalis dizaino aukciono objektų, kurie turėtų sudominti ne vieną originalių daiktų mylėtoją ir nustebinti tuo, kad yra sukurti ne kur kitur, o čia, Lietuvoje.
– Kokia vidutinė vieno dizaino objekto kaina galėtų būti šiame aukcione ir kokio loto pradinė kaina – aukščiausia?
– Šio aukciono pradinių kainų vidurkis yra keli šimtai eurų ir tai tikrai nėra daug objektams, apkeliavusiems tiek parodų.
Aukščiausia pradine kaina įvertinti keli lotai. Vienas tokių – elektrinė gitara, vienetinis kolekcinis instrumentas iš Rapolo Gražio sukurtos „Lava Drops“ kolekcijos. Šis instrumentas yra pagamintas iš vientiso raudonmedžio rūšies Sapele korpuso ir juodmedžio medienos pirštlentės, apjungiant instrumento kūną ir grifą į vientisą skulptūrinį meno ir garso kūrinį. Šio loto kainą didina ne tik gausybė pelnytų apdovanojimų, bet ir istorija, – nes konkrečiai šiuo instrumentu grojo tokie žymūs pasaulio atlikėjai kaip Dominic Miller (Stingo grupės gitaristas), PJ D’Atri, Davon Van Buren, Gregory Hilden ir kt.
Dizainerio Jono Jurgučio sukurta tikros odos sofa „Venus“ taip pat įvertinta aukščiausia pradine kaina. Tai kūrinys iš ateities, bet gimęs neįsivaizduojamai sunkioje aplinkoje – mūsų Nepriklausomybės kelio pradžioje.
– Ar dizaino objektas, kaip ir meno kūrinys, gali būti gera investicija?
– Pasaulinėje praktikoje – tikrai taip. Aukcionuose dizainerio Emile-Jacques Ruhlmann ar jau minėto L. Mies van der Rohe baldų kainos yra kosminės. Lietuvoje labiausiai ieškomi ir geidžiami yra dizainerio Jono Prapuolenio (1900–1980) baldai. Ir ne tik baldai yra puiki investicija, bet ir pavyzdžiui, aukštoji mada. Neabejoju, kad moterys, turinčios ankstyvosios dizainerio Juozo Statkevičiaus kūrybos etapo suknelę, turėtų pasirūpinti tinkama jos priežiūra ir suprasti tai kaip tam tikrą investiciją, kuriai – jei ne dabar, tai šiek tiek vėliau tikrai ateis laikas.
– Kiekvienas aukcionas yra kaip tam tikras visuomenės termometras. Ką, kokias visuomenės savybes, vertybes matuosite dizaino aukcione?
– Meno kolekcininkų ratas yra, ir jis lėtai, bet stabiliai plečiasi ir auga. Niekam nebereikia aiškinti, kodėl verta kolekcionuoti meną – tik galbūt patarti, kokią sritį, ar temą, ar fokusą savo kolekcijai sukurti.
Tačiau iki šiol nėra žinoma, ar Lietuvoje jau atsirado dizaino objektus išmanančių ir vertinančių žmonių, kurie juos sistemiškai kolekcionuotų. Ir net jei tokių žmonių dar nėra, tai neabejoju, kad šis aukcionas paskatins, kad atsirastų: juk nusipirkus vieną kitą tikro, kokybiško dizaino pavyzdį, neišvengiamai atsiras apetitas ir daugiau tokių objektų turėti.
– Ačiū už pokalbį.
LVII VILNIAUS AUKCIONO DATOS
I dalis: lietuviško dizaino aukcionas
2019 m. gegužės 10 d. 20.00 val. klube „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5, Vilnius)
II dalis: lituanistinės vaizduojamosios dailės meno aukcionas
2019 m. gegužės 24 d. 18.00 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius)
