Kaziukas yra pavasaris, Kaziukas yra Vilnius. Seniausia Lietuvoje mugė ir Vilniaus istorija. Vieniems tai šventė, kiti gi burba, kad per Kaziuko mugės savaitgalį visas miesto centras būna uždarytas, negali pravažiuoti, tenka eiti pėsčiomis, o ir praeiti nėra taip lengva, pilna žmonių, pilna prekeivių, triukšmas, šurmulys. Kaziukas šurmuliuoja ir šurmuliuoja taip jau 419 metų, nuo 1604 metų.
Kaziuko mugė galbūt tuo ir išskirtinė, kad joje galima pamatyti labai daug skirtingų prekeivių. Vieni pirmą kartą pasirodo viešumoje su savo prekėmis ir tokiu būdu nori pasitikrinti jų populiarumą, ar išgirsti žmonių nuomones, kiti pastovūs mugių dalyviai keliaujantys iš vienos mugės į kitą, ketvirti yra tiesiog perpardavėjai gamyklose pagamintų produktų, o yra ir tokių, kurie ruošiasi tik Kaziukui ir jiems tai tiesiog šventė. Tad nusprendėme pakalbinti kelis skirtingus mugės prekeivius.
Pirmą kartą šiemet mugėje šiemet prekiausianti Danutė Jokšienė pasidalino ką jai reiškia Kaziuko mugė:
„Kaziukas man yra kiek daugiau nei mūsų tautos folkloras. Tai puiki galimybė pamatyti, kas mūsų kultūroje išliko, kokie žmonės tai puoselėja. Tai puiki proga priminti vietiniams miesto gyventojams mūsų senolių receptus, nuostabus reginys akims ir mažytė šventė mūsų uoslei. Tai diena, kai vaikštant palapinių miestelyje girdisi vietinių gyventojų šurmulys, nes visi dalyvauja savo patyriminėje kelionėje.
Man Kaziukas yra apie galimybę pabūti arčiau savo klientų, atrasti naujų ir visus supažindinti su tuo, ką darau. Apie bendrystę.
Esu konditerė, todėl pardavinėju konditerinius gaminius. Tokio pobūdžio šventėse, didžiausio dėmesio sulaukia mano biskvitiniai grybukai, lieti šokoladu ir visiškai natūralios sudėties. Po mugių visuomet atsiranda klientų, kurie nori šiuos grybukus reguliariai atsisiųsti, todėl šiais metais didžiausias dėmesys – prekyba jais. Žinoma, šalia bus meduolių, morengų, kanelių ir kitų skanėstų, todėl prie stendo skatinu atvykti jau su kava ar arbata.
Tai mažytis mūsų šeimos verslas, kadangi mes sutinkame savo klientą akis į akį, galimybės nedalyvauti net nesvarstėme“.
Perpardavėjai. Jų klausinėti kaip ir nieko nereikia, dažniausiai tai kokia nors kosmetika, žaislai iš Kinijos ar dar koks baisus kičas. Bet tokių irgi yra ir dažnai jiems neblogai sekasi, bet juk yra ir kas už Zuoką balsuoja. Visko yra ir visko reikia.
Yra tokių kurie dalyvauja ne dėl verslo, o dėl smagumo. Jonas Bugailiškis ir jo sūnus Domantas Bugailiškis. Nors Jonas pirmuosius kartus mugėje pasirodė dėl verslo, bokštinio krano kranistas atvykęs į Vilnių ir pradėjęs sau krano kabinoje drožinėti, pabandė mugėje parduoti savo kūrinius, o sūnui pasiūlė tą padaryti su Inkilais, kai jam buvo viso labo 13. Viskas prasidėjo nuo vienais metais pardavinėtų inkilų musytėms. O jau kitais metais atsistojo šalia namų su tikrais inkilais ir jais prekiavo. Tad jau 24 metus per kiekvieną Kaziuką Domantas ir Jonas ne kiek labiau pardavinėja inkilus, o kiek kuria patys sau šventę, kviesdami į ją paukščių mylėtojus, draugus, gimines. Jiems Kaziuko mugė yra šventė, kurios metu jie sutinka senai matytus draugus ir kuria aplink save šventę. Kam tenka pastovėti šalia su savo prekėmis, sako – kitais metais labai norėtume būti šalia jūsų. Nes mums Kaziukas tai pavasario, susitikimų ir pabendravimo su prašalaičiais šventė. Toks tikras pavasaris ir širdy, ir paukščiukams namus sukuri bei parduodi, ir pabendrauji ir kaip populiaru sakyti – išeini iš komforto zonos, nes tris dienas lauke atstovėti ir atsibendrauti nėra labai kasdieniška ar komfortiška. Šiemet prie inkilų gamybos ir puošimo prisijungė ir Domanto dukra Ieva.
Kartais žmonės rodos bijo pasakyti, kad jiems gražu, ką jie pamatė, nes jiems įbruks. Nebijokite paspausti gyvo „laiko“ ir padėkokite prekeiviams žodžiu, o jei yra galimybė ir nusipirkdami, tai kas jums patiko.
Tad kviečiame visus užsukti į Kaziuko mugę pamatyti naujus, įprastus ar tradicinius amatininkus. Ir užsukę išeikite iš Kaziuko prisipildę gerų emocijų, pabuvę ir pasitrynę tarp žmonių ir bent jau su baronka rankoje ar pilve.
