Parodos

VU bibliotekos grafikos rinkinyje – išskirtinė ekslibrisų kolekcija

450 metų sukaktį švenčianti Vilniaus universiteto (VU) biblioteka yra seniausia ir didžiausia Lietuvos akademinė biblioteka, garsėjanti savo rinkiniais, retomis knygomis ir rankraščiais. Biblioteka vis labiau atsiveria visuomenei, skaitmenindama turimas kolekcijas ir kviesdama jomis laisvai naudotis, o vis didesnio susidomėjimo sulaukia proveniencijos – tai buvusių knygos savininkų palikti nuosavybės ženklai ir dažniausiai naudojami knygų nuosavybės ženklai – ekslibrisai.

Ekslibrisai – ne tik reikšmingi kultūros, knygos istorijos objektai, bet dažnai ir meno kūriniai. VU bibliotekos Grafikos kabinete sukaupta didžiausia Lietuvoje ekslibrisų kolekcija, ir tai tikrai ne visi bibliotekoje esantys ekslibrisai, nes dauguma jų įklijuoti arba įspausti pačiose knygose. Apie Grafikos kabinete saugomus ekslibrisus pasakoja bibliotekininkas, dailininkas Linas Jablonskis.

Kuo ypatingas Rankraščių skyriaus Grafikos kabinete saugomas ekslibrisų rinkinys?

 

Manau, mes tarp visų Lietuvos bibliotekų turime didžiausią ekslibrisų rinkinį. Vien XVIII a. yra 60 vienetų, o XIX a. – 296 vienetai. Patys seniausi ekslibrisai – Retų spaudinių skyriaus knygose, o Grafikos kabinete saugoma tik tai, kas kadaise buvo iškirpta iš knygų, jei kalbame apie XVIII–XIX a. Skaičius galbūt nėra toks jau didelis, bet jų turime nemažai.

Koks seniausias saugomas ekslibrisas? Paminėkite kelis, kurie, Jūsų manymu, turi didžiausią meninę vertę.

Seniausi ekslibrisai yra kituose skyriuose, knygose. XX a. Lietuvoje atsirado bibliofilų ir jie pradėjo rinkti ekslibrisus. Iki tol tai buvo privačios nuosavybės ženklas. Patys seniausi, vertingiausi yra Žygimanto Augusto laikų knygų nuosavybės ženklai, kurie būdavo įspaudžiami knygų viršeliuose, o Grafikos kabinete turime kolekcionierių surinktus. Pavyzdžiui, Hiršos Leibovičiaus Radvilų Nesvyžiaus bibliotekos ženklas į mūsų rinkinį pateko kartu su knygos viršeliu. O vokiečių, lenkų, italų menininkų kurti ekslibrisai, matyt, savo metu buvo iškirpti iš knygų.

 

Sunku pasakyti, kurie iš jų yra vertingiausi. Vertingiausi bibliotekoje mums yra mūsų regiono knygų nuosavybės ženklai, susiję su vienuolynais, knygų rinkiniais. Tarp jų – ir Nesvyžiaus Radvilų bibliotekos, mūsų skyriuje seniausias turimas.

Vincas Kisarauskas savo knygoje „Lietuvos knygos ženklai“ rašo, kad knygos ženklais kaip meno kūriniais Europoje pradėta domėtis XIX a. viduryje. Kaip manote, kada jais pradėta domėtis, juos kolekcionuoti Lietuvoje? Kurio laikotarpio ekslibrisų turime daugiausia?

Kaip meno kūrinys ekslibrisas Lietuvoje pradėtas vertinti gal tik po Antrojo pasaulinio karo. Tai visų pirma buvo knygos savininko ženklas, jį sukūręs menininkas nebuvo toks svarbus.

 

Daugiausia turime XX a. sukurtų ekslibrisų. Jų turime apie 10 000. Vien Izidoriaus Kisino kolekcijoje – 1432 vienetai, bet tai XX a. pradžia – daugiausia iki Antrojo pasaulinio karo sukurti ekslibrisai. Tai Vilniaus rinkinys, kur yra daug lenkų ir lietuvių dailininkų kūrinių. Tarpukario Lietuvos dailininkų darbų kur kas mažiau, daugiausia lenkų. I. Kisino kolekcija ir meniniu požiūriu, ir savo verte ypatinga, nors jos vertė lokali, susijusi su Lietuva ir Vilniumi.

Tarp kolekcininkų ekslibrisai cirkuliuoja, vyksta keitimasis, nuolat rengiami ir aukcionai. Turime labai įdomią švedo L. Holdeno atsiųstą ekslibrisų kolekciją. Joje per 3000 ekslibrisų – daniškų, švediškų, vengriškų. Šią kolekciją bibliotekoje gavo Mainų skyrius, o informacijos apie patį dovanotoją turime labai nedaug. Apie dailininkus, ekslibrisų autorius informacijos rasti daug lengviau.

Gal galite trumpai nusakyti visos Grafikos kabinete saugomos ekslibrisų kolekcijos turinį ir vertę?

 

Trumpai paminėjau skyriuje esančius senuosius XVIII–XIX a. ekslibrisus. Reikia pripažinti, kad I. Kisino kolekcija mūsų skyriuje – pati solidžiausia. Yra kiek tarpukario menininkų darbų, bet pokario laikotarpio kolekcija didžiausia – 10–15 tūkst. vienetų.

Lietuvoje ekslibriso menas suklestėjo 1970–1990 m., nes sovietmečiu tai buvo ta meno forma, su kuria buvo lengviau išeiti į tarptautinę areną. Buvo užsieniečių, kurie mokėdavo pinigus, rinkdavo kolekcijas. Lietuvoje nebuvo meno rinkos, todėl talentingi Lietuvos dailininkai siųsdavo ekslibrisus į tarptautinius simpoziumus, konkursus, aktyviai ten dalyvaudavo. Sovietmečiu talentingi Lietuvos menininkai susikoncentravo į ekslibrisų kūrimą.

Pasikeitus situacijai visa tai baigėsi ir susidomėjimas išliko tik tarp bibliofilų, kolekcionierių. Bet per tuos du dešimtmečius didieji lietuvių grafikai – P. Repšys, R. Gibavičius, A. Kmieliauskas, V. Kisarauskas, E. Kriaučiūnaitė – susitelkė į ekslibrisą. Dabar tas susidomėjimas kiek sumažėjęs, nors į Grafikos kabinetą atvyksta žmonių iš Baltarusijos, Lenkijos, kurie labai atidžiai apžiūrinėja tas kolekcijas, domisi, susirašinėja tarpusavyje. Bet tai labai specializuota rinka.

 

Lietuvių dailininkai ekslibrisus kūrė labai sudėtingomis grafikos technikomis, kai labai sunku atspausti daugiau egzempliorių, daugiausia padaroma 10–20. Realiai reikėtų naudoti cinkografiją, grafinę spaudą, tada galima atspausti 10 000–20 000 kopijų ir savikaina bus nedidelė. Pavyzdžiui, išeivijos grafikas Žibuntas Mikšys, gyvenęs Paryžiuje ir VU bibliotekai dovanojęs savo kūrinių, knygų, dokumentų, visada turėdavo labai asmeninį santykį su tuo žmogumi, kuriam kūrė ekslibrisus – ilgai galvodavo ir padarydavo ofortą, atspausdavo ne daugiau kaip 20 egzempliorių. O JAV lietuvių dailininkas O. Virkau ekslibrisus kūrė kompiuterinėmis, moderniomis priemonėmis. Tada tai tampa masiniu produktu, tokį ženklą galima įklijuoti į šimtus knygų, jis geriau atitinka savo pirminę paskirtį – žymėti knygos nuosavybę, ypač didelių rinkinių, bibliotekų.

Šiaip ekslibrisų kūrimas visoje Europoje niekada nebuvo labai populiarus tarp menininkų. XIX a. buvo naudojamos lipdės, pažymint savininką ir vietą. Tai buvo daugiau bibliofilų, bibliotekų interesas – padaryti techniškai patogų ženklą knygoms tvarkyti. Tokia tendencija menininkams kurti ekslibrisus vienu metu vyravo Rytų Europoje. Meniniu požiūriu tai buvo dvidešimtmetis, kai lietuvių dailininkai bandė išeiti į pasaulį. Kitoms šalims, jų menininkams tai mažai rūpėjo, ten ekslibrisus kūrė įvairių meninių gebėjimų žmonės.

Ar dabar kolekcija pasipildo?

Dabar kolekcija pasipildo gerokai mažiau. Prieš kurį laiką P. Šiaučiūnas atsiuntė rinkinį iš Panevėžio – apie du šimtus ekslibrisų. Knygas dabar gal rečiau perka ir rečiau skolina. Turiu ir grafiko R. Gibavičiaus knygą su jo ekslibrisu, kurios nespėjau grąžinti. Man ta knyga kaskart jį primena. Turiu kelis Ž. Mikšio ekslibrisus, bet net neklijuoju jų į knygas, nes man gaila, jie vertingi ir gražūs.

Kurio menininko ekslibrisų rinkinys mūsų bibliotekoje didžiausias?

Iš žinomų menininkų daugiausia yra V. Kisarausko ir A. Kmieliausko ekslibrisų iš to paties XX a. 6–8 dešimtmečių laikotarpio. Jie mielai dovanodavo savo darbus bibliotekai. Nemažai dovanojo R. Gibavičius. Turimi P. Repšio darbai atkeliavo taip pat per V. Kisarauską, kurio žmona dirbo bibliotekos Grafikos kabinete.

Pats esate menininkas. Kaip manote, ar ši meno forma išliks? Ar ji dabar nors kiek populiari tarp menininkų?

Išliks, nes yra bibliofilų, yra senų knygų, yra autorystė. Bet tai labiau marginalija. Ekslibrisai kaip meno kūriniai sulaukia dėmesio, bet besidominčiųjų nedaug, tai siauras ratas.

Emigracijoje ekslibrisus kūrė P. Augius, V. K. Jonynas, Ž. Mikšys. Lietuviai visada gerbė knygą ir jos ženklus. Gal todėl išliko ekslibrisų kūrimo tradicija.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
2 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button