Ketvirtadienį, Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ pirmoji paroda „Pilies gatvė“.
Paroda „Pilies gatvė“ pradeda Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, atspindėti įvykius, reiškinius bei kasdienybę, supažindinti su senaisiais sostinės gyventojais. Šešerius metus truksiantis projektas vilniečius bei miesto svečius supažindins su svarbiausiomis senamiesčio gatvėmis.
Kaip formavosi senosios Vilniaus gatvės, kokia jų istorinė sankloda, kokios politinės ideologijos darė joms įtaką, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jų gyventojus, kaip per septynis amžius kito miestiečio tapatybė – atsakymų į šiuos klausimus bandoma ieškoti memorialiniame palikime, dokumentuose, ikonografijoje, mūsų dienas pasiekusiuose artefaktuose.
Pirmoji projekto paroda atskleis Pilies gatvės, kuri jau XIV amžiuje buvo reikšminga miesto gyvenimo erdvė, savitumą. Čia, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rezidencijos prieigose, apsigyveno jo pakviesti amatininkai ir prekeiviai, pareigūnai, o įvedus krikščionybę čia kūrėsi ir Vilniaus vyskupijos dvasininkai. Iškilo katalikų parapijinė Šv. Jonų bažnyčia, statydintos stačiatikių cerkvės, vėliau šalia glaudėsi ir protestantų maldos namai. 1387 m. miestui suteikta Magdeburgo teisė gatvėje ilgam įvietino ištisas šeimų kartas. Lietuviai, lenkai, rusai bei kitų tautų kilmingi ir nekilmingi miestiečiai susiejo savo ateitį su Pilies gatve.
Gatvėje įsitvirtino ir mokslo židinys – 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos pagrindu įsteigtas Vilniaus universitetas, kurio pastatų ansamblis užėmė nemažą gatvės dalį. Taip gatvė pritraukė profesorius ir studentus, poetus ir dailininkus. Tarpukariu ir sovietmečiu gyventojų kontingentas kito, tačiau senosios gatvės dvasia išliko.
Pagrindiniai parodos partneriai – eksponatų skolintojai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Zoologijos muziejus, Vilniaus universiteto muziejus.
Eksponatus skolino Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Rokiškio krašto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Jūratė Valančiūtė
