Parodos

Senamiestyje „Lewben Art Foundation“ atidarė parodą būsimame meno centre

„Lewben Art Foundation“ privatus šiuolaikinio meno parodų ir edukacijos centras, besikuriantis Vilniuje, adresu Bernardinų g. 6–12, inicijavo pirmą parodą šiose erdvėse, ženklinančią naują pastato etapą.

Atidarymo metu vasarišką nuotaiką už pulto skleidė Caline with C, renginį lydėjo šokio performansas Lino Kutavičiaus instaliacijai.

„Tai – vienas senųjų, jau XV a. stovėjusių miesto namų: 1669–1940 m. jis priklausė Vilniaus kapitulai, o nuo 1972 m. įgavo visuomeninę paskirtį ir tapo Sanitarinio švietimo namais. Šis pastatas, ne kartą keitęs išvaizdą, parodoje taps paradoksalia santykio su praeitimi, įprasminama šiuolaikinio meno kūriniais, patirtimi. O jau netrukus pradėjus remonto darbus, šios erdvės transformuosis į naują meno centrą“, – teigia Ugnė Bužinskaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė.

 

„Paroda, kurioje pristatomi trijų menininkų – Vlado Suncovo, Tomo Daukšos ir Lino Kutavičiaus – įvietinto pobūdžio kūriniai, per dialogą su pastatu ir XVIII a. tūrinę ir erdvinę kompoziciją išlaikiusia teritorija konstruoja naratyvą, sudarytą iš skirtingų šio laikotarpio darinių ir elementų.

Kūriniai Bernardinų gatvėje (V. Suncovas) ir pastato viduje (L. Kutavičius) bei kieme (T. Daukša) įkūnija paralelinę būseną ir ateities progresiją; kitaip tariant, interpretuoja praeities praradimus ir projektuoja ateities procesus, brėždami chronologines, topografines bei tipologines lygiagretes“, – plačiau apie parodą pasakoja Aušra Trakšelytė, parodos kuratorė.

L.Kutavičiaus instaliacijos „Šviesos formos“, įsiskverbusios į antro aukšto erdves, grąžina į 1820-uosius, kai kambarių interjere dominavo žalios, rausvos, geltonos, melsvos ir oranžinės spalvos. Taigi, geltonos, raudonos ir žalsvai mėlynos šviesos interaktyvios instaliacijos eksponuojamos pagal tais metais sudarytame patalpų inventoriaus aprašyme vardijamų patalpų charakteringą koloritą. Taip pastatas, stovintis vienoje tapybiškiausių senamiesčio gatvelių, paverčiamas spalvų palete.

 

Tose pačiose patalpose ant sienų ir lubų restauratorių atidengti ornamentai bei monumentaliosios tapybos fragmentai tampa savarankiška ekspozicijos dalimi ir chronologinių sluoksnių akistata.

Skirtingus laikotarpius menanti sieninė tapyba ir šviesos instaliacijos susitinka kaip dinamiška bei daugialypė raiška erdvėje.

T.Daukšos prieiga prie istorinio pažinimo, artefaktų praradimų ir cikliško laiko yra tipografinė, pasitelkiant objektą – fontaną – kaip sistemą.

 

„Mano kurti fontanai kaip fosilijos – senų, mums nepažįstamų žinojimų liekanos“, – sako kūrinio autorius.

„Žinojimų liekanos“ šiame kūrinyje – duomenys apie kieme stovėjusį šulinį su stogeliu, vandens kolonėlę ir 1934 m. planuotą, bet tik vėliau įrengtą vandentiekį. Šiuose „žinojimo“ plyšiuose menininkas išryškina net kelis svarbius aspektus.

Visų pirma, mūsų ribotumas ir kieno nors suvokimas kaip gyvo neatsiejamas nuo vandens (bendrąja prasme – nuo skysčių) apytakos. Panašu, kad fontanas įtikinamai iliustruoja nesustabdomą gyvybės kilpą.

 

Antra, fontano motyvas atveria urbanistinį ir ekonominį kūrinio scenarijų – fontanų paskirtis ne tik dekoratyvinė, bet ir prestižinė (jie atspindi prabangą, kartais net statusą). Nors Lietuvoje fontanai veikia itin trumpai (tik šiltuoju metų laiku), jais puošiamos bene kiekvieno miesto ir didesnio miestelio centrinės aikštės, prospektai, skverai.

Be to, nors fontanai neteikia jokios ekonominės naudos, juos pagal keistą paprotį ir seną tradiciją pinigais „maitina“ žmonės (vien iš Trevi fontano Romoje per metus surenkama daugiau kaip milijonas eurų).

Galiausiai už jau minėtų formalių ir simbolinių fontano temų slypi ir ikoninė jo reikšmė – su Marcelio Duchamp’o pisuaru („Fontanas“, 1917 m.) priešakyje ir neišsemiamu šiuolaikinio vaizduojamojo meno diskursu užnugaryje.

 

Taigi, remdamasis šia daugiaprasme alegorija, T.Daukša kūriniu „Barzdotasis džiaugsmo fontanas“ parodo, kaip uždaru ratu veikia mūsų gyvybingumo, istorijos pažinimo, kultūrinio ir ekonominio kapitalo sistemos.

Topografiniame kūrinyje „Nardinai“ V.Suncovas sujungia architektūrines sistemas ir archeologinius tyrimus ir naujai įveiklina erdvę, į siaurą skersgatvį įterpdamas objektą.

Kūrinio aukštis lygus ankstyviausiam grindinio sluoksniui, matuojamam nuo dabartinių gatvės plytelių, o darni viršutinė objekto plastika atkartoja pastatų čerpinių stogų dangą ir konstrukcijas.

Nardydamas po reljefo struktūras, aplinkos ypatybes ir ypatumus virš žemės bei po ja, menininkas sukonstruoja smulkiosios architektūros ar erdvinės skulptūros objektą. O gal tai – eksperimentinis eksterjero baldas?

V.Suncovo kūrybai būdingi bandymai būti dviem skirtingais dalykais vienu metu, įvairios meno krypčių jungtys ir metodai, dviprasmiškų paskirčių bei įvaizdžių asociacijos.

Ne išimtis ir šis modulinis kūrinys, kuriame tarpukelėje susitinka žemyn nusvirę dvišlaičiai namų stogai ir aukštyn pakilęs grindinys.

Parodoje naujai, užpildant istorinio pasakojimo spragas interpretuojami segmentai („tikri“ faktai) nukreipia progresyvios ateities daugiabriaunio linkme.

Pristatomų kūrinių spektras, jų suvokimo būdai, raiškos ir sričių dariniai atskleidžia kompleksinį laiko paralelių grožį. Menininkų darbai, kaip erdvės pažinimo ir tyrinėjimo būdas, tampa pretekstu naujam pastato gyvenimo etapui.

Lino Kutavičiaus instaliaciją „Šviesos formos“ Bernardinų g. 6–12 viduje galima aplankyti nuo rugpjūčio 22 dienos, pirmadienį-ketvirtadienį 16–19 val., o Vlado Suncovo skulptūrą „Nardinai“ Bernardinų gatvėje bei Tomo Daukšos „Barzdotąjį džiaugsmo fontaną“, esantį Bernardinų g. 6 vidiniame kiemelyje, galima pamatyti bet kada.

Paroda veiks iki spalio 1 d.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button