Pačiame miesto centre, Didžiosios ir Vokiečių gatvių sankirtoje, šiandien vadinamoje Rotušės aikštėje, stovi beveik prieš 600 metų statyta Vilniaus miesto rotušė. Po šį istorinį pastatą kviečiame pasižvalgyti virtualiai ir apsilankyti gyvai.

Merkinėje 1387 m. Jogaila savo privilegija Vilniui suteikė Magderburgo teises. Pagal šį raštą mieste turėjo būti pastatyta Rotušė – administracinis miesto pastatas.

1432 m. Vilniaus rotušė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Ji stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar. Tai rodo iki šių dienų išlikę gotikiniai šių rūmų rūsiai. Gamtinės sąlygos bei senamiesčio teritorijoje susiformavęs kelių – gatvių tinklas lėmė, kad miesto centras formavosi Rotušės aikštėje. Visas miesto gyvenimas, tiek organizacinis, ekonominis, tiek kultūrinis, koncentravosi Rotušėje – miesto savivaldos įstaigoje. Miesto savivaldos valdžią įkūnijo miestiečių renkamas magistratas, kurį sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Rotušėje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, patalpos svarstyklėms, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, o rūsiuose – kalėjimas.

Kaip rodo senieji Rotušės atvaizdai ir archeologų radiniai, Rotušė fasadu buvo atgręžta į Rūdininkų ir Arklių gatvių pusę. Ankstyviausią Rotušės atvaizdą galime pamatyti 1572 metų G. Brauno ir F. Hogenbergo gražiausių Europos miestų atlase, Vilniaus miesto plane. Tai dviejų aukštų statinys su kupolu, už kurio stovi bokštas su aukšta smaile.

1572 metų G. Brauno ir F. Hogenbergo gražiausių Europos miestų atlase matoma ir Vilniaus rotušė.

Aplink Rotušę kūrėsi turtingi amatininkai, miestiečiai, pirkliai, buvo įrenginėjamos prekybinės patalpos. Čia buvo prekiaujama maisto produktais, amatininkų dirbiniais, žaliavomis, pašarais. Dėl prekių kainų, tarp pirkėjo ir pardavėjo, dažnai kildavo nesutarimų, kartais muštynių.

Viduramžiais dauguma Vilniaus pastatų buvo mediniai, tad mieste buvo ne vienas gaisras. Po  1610 m. kilusio miesto gaisro, kurio metu stipriai nukentėjo Rotušės pastatas, aplink Rotušę buvo leista statyti tik mūrinius namus. Amžių bėgyje magistratas ir miestiečiai Rotušę ne kartą atstatinėjo ir rekonstravo, labiausiai nukentėdavo bokštas. 1662 m. Rotušės bokšto varpinė buvo apdengta vario skardos stogeliu, ant jo iškelta puošni metalinė vėtrungė, pakabintas Vilniaus liejiko J. Delamarso 1000 svarų varpas. To meto bokštinių laikrodžių meistras A. Helmanas įrengė Rotušės bokšte laikrodį. Tarp storesnės ir laibesnės bokšto dalių buvo įrengta atvira galerija, kurioje per šventes, sekmadieniais ir  iškilmių progomis grieždavo orkestras.

1748 m. sudegė aplink Rotušę esančios krautuvėlės, o kitais metais ir medinis Rotušės bokštas su laikrodžiu. Jį atstatyti buvo pavesta architektui J. K. Glaubicui, 1769 m. darbai buvo baigti, statybą baigė T. Ruselis. Bokštas tapo mūrinis, aštuonkampis, trijų laipsnių su Vyčiu viršūnėje. Antrajame tarpsnyje buvo įmontuotas laikrodis, o viršutiniame kabojo keletas varpų. Varpais būdavo pranešama apie pavojus, valstybės ar miesto įvykius.

Kaip 1763 m. nuo aikštės pusės atrodė J. K. Glaubico rekonstruoti Rotušės pastatai, pavaizdavo M. Januškevičius, 1835 m. perpiešęs senesnį architekto P. Rosio piešinį. Vaizdas atitinka 1630 m. dokumentuose randamą aprašymą. XIV-XVI a. statytą ir ne kartą rekonstruotą Rotušę, kurią sudarė ištisas statinių kompleksas, galima buvo identifikuoti pagal jos bokštą su laikrodžiu arba pagal bausmių vykdymo stulpą su moters galva viršuje, pastatytą centrinėje turgaus aikštėje.

Vilniaus rotušė. M. Januškevičiaus piešinys, 1835 m.

Atstatytasis Rotušės bokštas 1781 m. pasviro. Jį sutvirtinti ir atstatyti į vertikalią padėtį apsiėmė iš užsienio grįžęs jaunas ir talentingas architektas Laurynas Stuoka Gucevičius, tačiau, pradėjus remontą, 1781 m. birželio 19 d. bokštas vis dėlto nugriuvo, apgriaudamas kai kurias patalpas.  Tai buvo dingstis restauruoti visą pastatą. Jį restauruoti buvo pavesta architektui L. S. Gucevičiui.

1785 m. balandžio mėn.  iš Vilniaus į Varšuvą išvyko „trys Rotušės“. Architektas L.S.  Gucevičius parengė tris naujus Rotušės atstatymo projektus, tačiau darbams reikėjo gauti Stanislovo Augusto Poniatovskio pritarimą. Naujoji Rotušė turėjo tenkinti magistrato ir miestiečių poreikius, tačiau jos statyba negalėjo būti pernelyg brangi. Jeigu tuo metu būtų patvirtintas prašmatniausias iš siūlomų Rotušės variantų, šiandien turėtume įstabų, iki pusės Rotušės aikštės išsitęsiantį rūmą su aukštu bokštu. Antrojo pasirikimo atveju pastatas būtų bebokštis, bet su iškilmingomis kolonadomis priekyje ir šonuose. Tačiau buvo patvirtintas trečiasis, pats kukliausias ir valstybės bei miesto finansines išgales atitinkantis L.S. Gucevičiaus projektas. Rotušėje bokšto neturime, bet galime džiaugtis priekiniu portiku su šešiomis kolonomis.

1785 – 1799 m. vykdyta Rotušės rekonstrukcija pagal trečiąjį L.S. Gucevičiaus projektinį variantą. Atstatyta ant išlikusiųjų senųjų dalių ir rūsių. Iki tol iš daugelio korpusų susidėjusi Rotušė apjungiama į vieną pastatą, beveik dvigubai išplečiama į šiaurę, šiaurinį jos fasadą vietoj pietinio padarant pagrindiniu. Naujojo pastato pagrindinis įėjimas, kaip ir dabar, buvo iš aikštės pusės. Trejos durys vedė į erdvią kvadratinę kiemo tipo patalpą, į kurią vedė įvažiavimai iš rytų ir vakarų pusių. Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrame aukšte – reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėmis. Pietinėje antro aukšto dalyje, magistrato salėje, posėdžiaudavo burmistrai ir tarėjai. Pietvakariniame kampe buvo magistrato archyvas ir iždinė.  

Grynojo klasicizmo apologeto L.S. Gucevičius projektuota Rotušė išliko iki mūsų dienų –  kompaktiško monumentalaus tūrio, dviaukštė, darnių proporcijų. Pagrindinį fasadą akcentuoja šešių dorėninių kolonų portikas ir trikampis frontonas. Langus, išdėstytus vienodais intervalais vienas nuo kito ant lygios Rotušės sienos, puošia klasicistiniai apvadai. Deja, autoriui neteko išvysti galutinai baigto savo kūrino, nes Rotušė buvo užbaigta po jo mirties. Interjero dekoravimo darbai vyko ir XIX a. pradžioje.

Šiandien Vilniaus rotušė – įstaiga, reprezentuojanti sostinės politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą.  Rotušėje priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta šventiniai Vilniaus miesto tarybos posėdžiai, rengiamos parodos, ekskursijos ir koncertai.

Virtualią ekskursiją rasite čia.

Nuotr.: Jan Suchodolski

Naudota literatūra ir šaltiniai:

  1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. UAB Charibdė. Vilnius, 2002.
  2. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų.  UAB Kitos knygos. Vilnius, 2016.
  3. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. UAB Versus Aureus. Vilnius, 2016.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

3 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist