Šalyje įsibėgėjęs antrasis karantinas sustabdė kiekvieno mūsų įprastą gyvenimo ritmą. Į virtualią erdvę persikėlė ir muziejų ekspozicijos, kurių dalis siūlo prieigą ir įvairias negalias turintiems žmonėms. Siūlome paskaityti straipsnį, kuris buvo publikuotas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnale „Mūsų žodis“.
Sunkiau keliauti darosi ne tik po užsienio šalis, bet ir po pačią Lietuvą. Maršrutų apribojimai, uždarytos lankytinos vietos mus priverčia labiau atsigręžti į gamtą. Vasarą dauguma iš naujo atrado Lietuvos turizmą: nacionalinius ar regioninius parkus, ežerus ar sraunias upes, ir atostogas rinkdavosi už ūžiančio miesto ribų.
Antakalnio gatvėje Vilniuje, viename iš restauruotų istorinių Sapiegų rūmų komplekso pastatų, įsikūręs Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras net ir karantino metu dirba nuotoliniu būdu ir siekia gyventojus supažindinti su valstybės saugomomis teritorijomis, skatina sužinoti apie kai kuriems iš mūsų vis dar menkai pažįstamą, gal tik biologijos ar gamtos pažinimo pamokose „išmoktą“ Lietuvos gamtą.
Lankytojų centras siūlo virtualias ekskursijas naudojantis „Zoom“ arba „Teams“ programėlėmis, kurios taip pat gali būti rengiamos ir regos negalią turintiems žmonėms. Daugiau papasakoti apie šį centrą norime ne tik dėl jo rengiamų virtualių ekskursijų. Įspūdingai ir moderniai pačiame centre pateikiama informacija laisvėjant ribojimams galėtų privilioti ne vieną. Be to, anksčiau ar vėliau šis visus išvarginęs laikmetis baigsis, ateis pavasaris, vasara, o tada vėl atgims noras keliauti, atrasti, patirti.
Nacionalinis lankytojų centras iš viso siūlo 8 pažintines ir temines ekskursijas. Dauguma jų skirtos mokyklinio amžiaus vaikams arba gamtos mokslus studijuojantiems studentams, tačiau dvi yra skirtos įvairaus patyrimo ir interesų grupėms: pažintinė „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“ bei edukacinė „Pažink Lietuvos medžius“, kurios metu lankytojai vaikšto po Sapiegų dvaro parką mokydamiesi atpažinti šalyje augančius medžius ir susipažinti su Lietuvos medžių įvairove.
Ekskursijos metu galite sužinoti, kuriuose regionuose plyti didžiausios ir gūdžiausios Lietuvos girios ir kur auga patys aukščiausi bei seniausi Lietuvos medžiai galiūnai. Nors, kaip ir minėta, šiuo metu centras dirba tik nuotoliniu būdu, tačiau karantino metu galima išbandyti virtualias ekskursijas, kurios parengtos pagal tą pačią programą. Jos taip pat pritaikomos ir negalią turintiems asmenims. Dėl tvarkaraščio reikėtų kreiptis į centro darbuotojus.
Pasak Nacionalinio lankytojų centro specialistės Ingos Banytės, lankytojai dažniausiai renkasi įvadinę ekskursiją „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“. Šiuo metu Lietuvos saugomos teritorijos užima 17,65 proc. šalies ploto. Saugomų teritorijų sistemą sudaro 5 rezervatai (2 iš jų kultūriniai), 514 draustinių, 5 nacionaliniai parkai (vienas – istorinis), 30 regioninių parkų (vienas – istorinis), 1 biosferos rezervatas, 32 biosferos poligonai, 3 atkuriamieji sklypai ir daugybė paveldo objektų.
Pažintinėje ekskursijoje galima susipažinti su nacionalinių ir regioninių parkų ypatumais, sužinoti, kuo jie gamtiškai skiriasi vieni nuo kitų. „Tai – kelionė po interaktyvią ekspoziciją, kurioje gamtos pažinimas yra perteiktas ne vien per vaizdus ar tekstinę informaciją, tačiau ir per pojūčius (lytėjimą, klausą, netgi uoslę). Ekspozicijoje esančius daiktus (gamtos, kultūros objektus) lankytojai gali paliesti, gal net užuosti. Planuoti savo kelionę galima skaitant pagrindinių Lietuvos saugomų teritorijų ir didžiųjų upių pavadinimus Lietuvos žemėlapyje brailio raštu. Tai pat gamtos klasėje turime žemėlapį, kuriame lankytojai gali pačiupinėti ir pažinti skirtingas Lietuvos regionų reljefo formas (aukštumas, lygumas, žemumas)“, – pasakoja I. Banytė.
Nacionaliniame lankytojų centre apsilankiusius neregius labiausiai nustebino taktilinių objektų gausa ir kaip pats centras yra pasirengęs priimti žmones su negalia. Pastatas yra pritaikytas įvairias negalias turintiems žmonėms: jame yra keltuvas, kuriuo galima nusileisti tiesiai į ekspoziciją, yra užrašai brailio raštu, prireikus lankytojams padėti gali centro specialistas.
Projektuojant centro ekspoziciją neapsiribota tradicinėmis informacijos pateikimo priemonėmis – lankstinukais, stendais, nuotraukomis. Centro ekspozicijos ir edukacinės erdvės sukurtos taip, kad ir kiekvienas neregys gali aiškiai, paprastai susipažinti su išskirtiniais nacionaliniais ir regioniniais parkais, rezervatais, įspūdinga Lietuvos gamta, jos ciklais, kaita.
Centre daug „garsinių“ terminalų, kuriuose pateikiama informacija ir apie gamtos objektus, ir apie vertybes ar keliavimo galimybes. Saugomų teritorijų sistemą galima suvokti sukant susiliečiančius dantračius, tarsi sukant didesnius ir mažesnius laivo šturvalus, vienas kitą pasukantys dantyti ratai veda per vis skirtingas vietas: rezervatus, draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus, biosferos poligonus.
Lankytojų centre yra ir nedidelė kino salė, visus – ir suaugusius, ir vaikus – pritraukiantis interaktyvus laboratorinis stalas-klaustukas. Čia, spaudžiant tam tikrus mygtukus, atliekant nesudėtingas užduotis, įmenant mįsles, paprastai paaiškinami gamtos reiškiniai, gamtos elementai.
Įspūdingu dizainu patraukia viena pagrindinių šio lankytojų centro erdvių – didelė patalpa, kurioje ant grindų „įkurdintas“ medinis spiralės formos karkasas, tarsi besitęsiantis ilgas suolas, kuris sėdimosios dalies paminkštinimu suskirstytas savotiškomis stotelėmis. Jos skirtos ne tiesiog atsisėsti, o einant nuo spiralės centro ar atvirkščiai, atsisėdus vis kitoje vietoje, šalia galima rasti iškilusį ekranėlį, kurį paspaudus galima išgirsti pasakojimą apie vis kitą saugomą teritoriją.
Ekspozicijoje apsilankiusiai Laurai Stadalninkaitei centras paliko gilius įspūdžius. Paukščių iškamšos ir kiti unikalūs objektai jai suteikė įdomią patirtį, kadangi daugelio jų gyvai nepavyktų paliesti, ypač gyvūnų.
Tik kartą apsilankęs Alvydas pridūrė, kad centrui reikėtų skirti gerą pusdienį, o geriau būtų apsilankyti kelis kartus, išbandyti ir temines ekskursijas. Nors Alvydo gyvenime gamta neužima itin svarbios vietos, ekspozicija ir ekskursija pranoko jo lūkesčius.
Per vaizduotę, lytėjimą ir patiriamas emocijas lankytojas, net ir neatsimindamas visų detalių, puikiai gali susidaryti bendrą vaizdinį: „Pirmiausia maloniai nuteikia pažymėjimai brailio raštu. Galima studijuoti Lietuvos žemėlapį, saugomas parkų teritorijas. Labai originaliai sugalvota, kaip supažindinti lankytojus su saugomomis teritorijomis. Gali atsisėsti medžio „drevėje“, klausyti paukščių balsų ir spėlioti jų rūšis. Centre yra atradimų stalas su taktiliniais eksponatais: įvairių žvėrių ragais, paukščių ar širšių lizdu, šikšnosparnių nameliu. Neregio laukia daugybė atradimų, daugybė objektų, kurių įprastomis sąlygomis jis nepalies, nepajus jų lengvumo, švelnumo, svorio. Liečiant galima susipažinti su Lietuvoje randamu titnagu, smėliu ir kitomis uolienomis, baigiant iškastiniais archeologiniais objektais: senoviniais ginklais ir įrankiais. Kiekvienas nacionalinis parkas pasitinka su vis nauja paslaptimi.“ Tiesa, tai jau nebe atradimų stalas, o atradimų ertmės. Kiekvienam nacionaliniam parkui, kiekvienam regionui – vis kita.
Apsilankius Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre (net jei ir virtualiai), keliones toliau galima tęsti po nacionalinių ir regioninių parkų centrus, kuriuose taip pat sudarytos galimybės liečiant susipažinti su šioms vietovėms būdinga gamta ir praeities gyvenimu.
Antai Sartų regioninio parko lankytojų centre galima įlipti į tuose kraštuose gyvenusių sėlių valtį, Metelių lankytojų centre – paimti į rankas vadinamąją „geležinę varlę“, balinio vėžlio iškamšą, apčiupinėti žvejybai naudojamą trišakį kabliuką, įkišti ranką į lydekos nasrus ir apčiupinėti daugybę į vidų lenktų jos dantukų, Neries regioniniame parke pasivaikščioti tarp šimtamečių ąžuolų įrengtu apžvalgos taku.
Jau antikos filosofai žinojo, kad reikalingiausius dalykus dievai mums duoda nemokamai. Mokame ir permokame dažniausiai už mums nebūtinus daiktus bei pramogas.
