Ruošdamasis paminėti artėjančią Tautinio kostiumo dieną Lietuvos nacionalinis muziejus supažindina su unikalių etnomados aprangos priedų ir aksesuarų linija. Šūkiu „Savo kultūrą ant podiumo statome patys“ pristatomi vienetiniai rankų darbo tekstilės gaminiai, skirti šiuolaikiškiems, bet kartu ir įkvėpimo praeities tradicijoje ieškantiems žmonėms, kuriems nesvetimi aukšti kokybės ir tvarumo standartai.
Lietuvos nacionalinio muziejaus etnomados linijos asortimentą sudaro originalių muziejuje saugomų eksponatų rekonstrukcijos ir profesionalų sukurtos interpretacijos, kurios atkartoja autentiškus raštus, ornamentus ir spalvų derinius.
Unikalūs rankų darbo gaminiai
Kiekvienas, apsilankęs Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje, atras platų pasirinkimą – nuo juostų, riešinių, dėklų daiktams iki vytinių apyrankių ar skirtukų knygoms. Trokštantiems saviraiškos laisvės ateityje planuojama pasiūlyti ir natūralius, staklėmis austus audinius, kurie leis eksperimentuoti kuriant savo drabužius ar aprangos priedus.
Visus dirbinius muziejuje veikiančiose tekstilės atkūrimo dirbtuvėse pagamino sertifikuotos tradicinių amatų meistrės.
„Gamybos procese nėra pasitelkiamos jokios mašinos, jokie fabrikai, viskas yra padaroma mūsų pačių rankomis, naudojant rankines audimo stakles arba tiksliai atkartojant naminio audimo, nėrimo ar siuvinėjimo technikas. Naudojame natūralias ir kokybiškas medžiagas bei audinius, kurių autentiškos spalvos išgaunamos siūlus dažant augaliniais ir pirktiniais dažais“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus tekstilininkė Lina Ausiejienė.
Įprastai šiose dirbtuvėse daromos XVIII a.–XX a. pradžios valstiečių šventinės aprangos kopijos ir rekonstrukcijos, kurios nuolat pildo muziejuje sukauptą didžiausią Lietuvoje minėto laikotarpio valstiečių šventinės aprangos rinkinį. Jų sėkmę lemia tai, kad atkuriant tekstilę darniai dirba įvairių sričių specialistės: siuvėja, siuvinėtoja Alina Žemienė, audėja Eglė Raškovskienė, pynėja, audėja Daiva Ona Šopienė, tekstilininkė Lina Ausiejienė.
„Atkurdami kostiumus parenkame drabužių ir audinių pavyzdžius, ieškome patikslinančių duomenų ikonografinėje, aprašomojoje medžiagoje ir moksliniuose tyrinėjimuose, o vėliau iš padarytų kopijų ir rekonstrukcijų komplektuojame tradicinius kostiumus ekspozicijoms“, – pasakoja L. Ausiejienė.
Visą darbą atlieka sertifikuotos tradicinių amatų meistrės audėjos, mezgėjos, pynėjos, siuvėjos, siuvinėtojos; joms talkina batsiuviai ir juvelyrai.
Ilgaamžė tradicija šiuolaikiškai
Šūkiu „Savo kultūrą ant podiumo statome patys“ pačių muziejaus darbuotojų fotosesijoje pristatomų etnomados tekstilės gaminių patrauklumą lemia tai, jog jie pasakoja šimtametę tradiciją, kuri yra atskleidžiama šiuolaikiškai.
„Tradicija, kuri yra užkonservuota tokiu pačiu pavidalu, kokiu gyvavo ilgą laiką, nebūtinai yra vienintelė forma gyvuoti toliau. Mes keičiamės, kultūra kinta, todėl ir tradicija turi būti besivystantis dalykas. Galima dėvėti tautinį kostiumą, ir tai yra labai gražu bei prasminga švenčių proga. Muziejaus pristatomi etnomados gaminiai suteikia kiek kitokią patirtį, jie gali papuošti kiekvieno kasdienybę. Taip mes ne tik aktualizuojame etnografiją, mes ją ir permąstome“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.
R. Kačkutė primena ir tai, jog Kazys Varnelis jau ir taip modernius Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojus stebino savo optinio meno tapybos darbais, kuriems įkvėpimo sėmėsi būtent etnografiniuose jo motinos austuose raštuose: „Tradicijos interpretavimas leidžia dalykuose įžvelgti kažką naujo ir gana inovatyvaus, bet kartu labai atpažįstamo. Nebūtina suvokti, kad tai yra etnografija ar optinis menas, įkvėptas lovatiesių ir audinių. Net ir to nežinant galima pajausti, jog tai yra kažkas savo ir pažįstamo.“
Vienetiniai gaminiai, garantuotas ilgaamžiškumas
Dėvint šiuos gaminius ne tik tampama savos istorijos ir tradicijos ambasadoriais, kartu yra skleidžiamos lėtos ir atsakingos mados idėjos.
L. Ausiejienė sako, jog atradus patikusį tekstilės gaminį vertėtų neatidėlioti jo įsigijimo, nes kiekvienas jų – vienetinis: „Rankų darbo suvenyrų skaičius yra labai ribotas – šiuo metu prekyboje yra daugiau nei pusantro šimto skirtingų vienetų. Ir nors prekių bus nuolat papildoma, bet nespėjusiems nusipirkti norimo gaminio gali tekti palaukti ir nebūtinai bus pagaminta daugiau tokių pačių raštų ar spalvų – tai yra gyvas procesas, kuriamas žmonių.“
Pagaminti net ir mažiausią aksesuarą prireikia ne tik laiko, bet ir įgūdžių, meistrystės.
„Tai lėtoji ir atsakinga mada, kuri paneigia paprastą vartotojišką požiūrį, kad viskas turi būti prieinama čia ir dabar. Tekstilininkės savo patirtį įaudžia į kiekvieną gaminį, todėl įsigydami jį įsigyjate laiką, o šitame skubančiame pasaulyje tai reta. Kartu tai yra ilgaamžiai dalykai, kurie dėl savo kokybės tarnaus labai ilgai, galbūt netgi galės būti perduoti kitiems“, – sako R. Kačkutė.
