Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo pirmuosius skulptorių Aušros Jasiukevičiūtės ir Daumanto Kučo medalius, specialiai sukurtus ir pirmą kartą eksponuotus tarptautinėje medalio meno parodoje „XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“.
„XI Baltijos medalių trienalė“ buvo skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui. Paroda eksponuota Lenkijoje: Torunėje, Krašto muziejuje – Senojoje rotušėje, liepą–rugpjūtį ir Čenstakavoje, Jono Pauliaus II monetų ir medalių muziejuje, rugsėjį–spalį. Nuo spalio 27 d. iki 2022 m. vasario pabaigos eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Medalis „Vilnius – Krokuva“
Autorei Aušrai Jasiukevičiūtei šis istorinis įvykis – Žygimanto Senojo įpėdinio gimimas – priminė du svarbiausius miestus, Vilnių ir Krokuvą, kuriuose vystėsi Lietuvos ir Lenkijos bendra istorija. Todėl averse vaizduojami Vilniaus simboliai – Aušros vartų chimeros, saugančios Vytį, o reverse – trys Krokuvos simboliai: totoriumi persirengęs vyras su mediniu žirgeliu (lenk. Lajkonik), Krokuvos slibinas ir Lenkijos herbo erelis.
Įpėdinio gimimas sustiprino karaliaus galią, todėl abi medalio pusės sujungtos vyriu ir suglaustos pavirsta į valdžios vaisių – kaip nuoroda į valdžios obuolį, simbolį, ikonografiškai būtiną visiems Europos valdovams. A. Jasiukevičiūtė pasakoja: „Norėdama sustiprinti galios ir turto įspūdį, pridėjau pinigų ir pusbrangių akmenų inkrustacijų, o viską vainikuoja krikščioniškasis kryžius, bendras abiem šalims. <…> Vilniaus pusėje yra jubiliejinės monetos, skirtos Valdovų rūmams, Vilniaus buvimui Europos kultūros sostine, Kaziuko mugės progoms, o taip pat ir A. Smetonos laikų litai. Krokuvos pusėje – zlotai, iš kurių vienas – jubiliejinis, su Adomo Mickevičiaus portretu.“
Medalis gali būti eksponuojamas suskleistas ar išskleistas plokščias, kaip tradicinis medalis. Jo prabangus bizantinis pavidalas skirtas įprasminti prieš 500 metų klestėjusią Žygimanto Augusto epochą. A. Jasiukevičiūtė pasitelkia dvilypę medalio formą savo darbe atskleisdama ne tik galios, bet ir žmogiškojo gyvastingumo temą: „Kai medalio pusės išskleidžiamos, atsiranda erotiškumas – juk kitaip nebūtų gimęs karaliaus įpėdinis, nebūtų buvę meilės istorijos tarp to įpėdinio Žygimanto ir Radvilų Barboros.“
Medalis „Žygimantas it Barbora“
Daumantas Kučas savo medaliu „Žygimantas it Barbora“ įamžina tolimesnį Žygimanto Augusto gyvenimą. Autoriaus teigimu, kadangi medalis užsakytas Žygimanto Augusto gimimo proga, mintyse iš karto iškilo jau vėlesnė – jo ir Barboros Radvilaitės istorija.
Medalis sukurtas taip, kad būtų pastatomas erdvėje. D. Kučas pasitelkia medalio erdviškumą, perspektyvą ir medžiagą, perteikdamas mylimųjų santykių istoriją bei tragišką jos baigtį. Autorius pasakoja: „Atsiskyrę karališkuose apartamentuose, savo forma primenančiuose Zapyškio bažnyčią, jie tarsi kartu, bet ir atskirai. Dvi plokštumos, dvi tikrovės, kaip dvi medalio pusės jungiasi per „koplyčios“ stogą, o juoda patinos spalva primena ir Barboros castrum doloris – ankstyvos jos mirties nulemtą meilės istorijos tragizmą.“
