Sausio 31 dieną, 18 val. Vilniaus rotušėje įvyks menininkės Kristinos Mažeikaitės tapybos darbų parodos „Gates to the Garden“ atidarymas. Paroda veiks iki vasario 25 dienos.
Šio ciklo tapybos darbų eksponavimui pasirinkta Vilniaus rotušės erdvė, kur ypatingai atsiskleis klasicistinių erdvių ir šiuolaikinės abstrakčios tapybos – ekspresyvios, kartais brutalios tapybos – jungtis. Šis įžengimas į kontrastuojančią erdvę turi aliuzijų su Takashi Murakami „kūrinių įsiveržimu“ į Versalio erdves ir kuria papildomas prasmes pristatomam paveikslų ciklui, o kartu perkeičia ir pačią erdvę, jos energetiką. Kita vertus, jau pats parodos pavadinimas implikuoja, kad „peržengę vartus“ pateksime į ypatingą erdvę ir Vilniaus rotušės erdvės tą pojūtį stiprina.
Autorei tai ne pirma paroda, kur eksperimentuojama su erdve, žaidžiama su kontrastuojančiais santykiais. 2016 m. buvo surengta paroda Energetikos ir technikos muziejuje, kur švelnaus, lyriško peizažo motyvai buvo įvietinti brutaliame technikos, agregatų kontekste.
Parodos pavadinimas – Gates to the Garden, pasirinktas siekiant sąmoningo paradokso, kur suliejami žemės, kaip malonios paunksmės, įsivaizduojamo Rojaus ir galingos, niekam nepriklausančios, žemės, griaunančios žmogaus pastangas, vaizdai. Tapomas peizažo horizontas gali akumuliuoti radikaliai skirtingas situacijas ar patirtis: tikėjimą, geresnio pasaulio viltį ar artėjantį frontą. Per kuriamus spalvinius kodus ir tapybines raiškos priemones, ramus peizažo vaizdas gali savyje talpinti skaudžią atmintį.
Parodoje, pristatant darbus, permąstomas „sukūrimo“ momentas, pradas, gilinamasi į žemės sandarą, egzistencines patirtis ir stebima laiko tėkmė. Kuriant darbus, tapybos studija tampa žemės sukūrimo studija. Žiūrovams pristatomi besikuriantys, besiformuojantys ar jau benusistovintys peizažo vaizdiniai, kuriuos galima patirti. Kristina Mažeikaitė (g. Vilniuje, 1987 m.) – menininkė, tapytoja. Tapydama ji eksperimentuoja su mega formato drobėmis ir tapybinės raiškos teikiamomis galimybėmis. Pasitelkdama abstrahuotą raišką ir atsisakydama naratyvinio vaizdo, autorė nagrinėja žemės sandaros struktūras, laiko tėkmės, egzistencinės būties patirtis. Jungdama koncepciją su tapybine forma, paveikslais kuria taktilines patirtis. Todėl kiekvienos parodos architektūra – tai įtrauki paveikslų instaliacija. Tapytoja 2015 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos magistrantūrą; 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose: Niekieno žemė (galerija Arka, 2021), Saudade (A. Mončio namai-muziejus, 2021), Degančios saulės namai (Pamėnkalnio galerija, 2018), Rojaus obuoliukai (Šv. Jono gatvės galerija, 2018), Tapytojo peizažas (Energetikos ir technikos muziejus, 2016) ir kt.
