Gruodžio 15 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4) kviečia įžengti į iliuzoriumą – šiuolaikinės menininkės Patricijos Jurkšaitytės parodą, nuteikiančią lankytojus meno istorijos rebusams ir vaizduotės pratimams.
Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) – viena žinomiausių šiuolaikinės konceptualiosios tapybos atstovių. Kūrybinį kelią ji pradėjo XX a. 9 deš. drauge su vadinamąja „lūžio karta“, įtvirtinusia Lietuvos šiuolaikinio meno pagrindus. Priešingai nei kitiems tos kartos kūrėjams, Jurkšaitytei įkvėpimo šaltinis visuomet buvo klasikinė dailė, renesanso, baroko, mažųjų olandų meistrų tapyba ir visoms epochoms būdinga amžina žiūrovo pastanga atkerėti atvaizdą, žvilgtelėti, kas slypi anapus jo. Kaip ir seniesiems meistrams, jai svarbus atvaizdo paveikumas, emocinis ir intelektinis patyrimas bei žiūrovo geba pratęsti užmintą pasakojimą.
Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Anot parodos kuratorės, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, parodos pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio illusorium, išreiškiančio ironišką ir apgavikišką charakterį, kuriuo neretai pasižymi menininkės prieiga. Tačiau svarbiausias čia – įspėjimas, kad apgaulingi yra patys menininkės susidomėjimo objektai – vaizdai ir jų pusgaminiai, cirkuliuojantys kolektyvinėje mūsų sąmonėje.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų.
Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote. Ką atrasime, perėję iliuzijų ir simuliakrų labirintą? Ar egzistuoja objektyvi prasmė anapus atvaizdo regimybės? Ar ištvertume, kaktomuša susidūrę su beribe tuštuma ir nebūtimi, besislapstančia atvaizdo šešėlyje?
Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“, įsiterpusi tarp unikalių XIX a. miesto rūmų interjerų ekspozicijų, mezga dialogą ir su Lietuvos dailės istorija, ir su Vakarų Europos kultūriniu palikimu.
